2005 m. pradžioje garsi parašiutininkė Cheryl Stearns atliks šuolį iš rekordinio aukščio. Misija StratoQuest siekiama patikrinti naują įrangą, galėsiančią padėti astronautams palikti sugedusį erdvėlaivį. Columbia avarija rodo, kad toks tyrimas yra labai aktualus ir savalaikis. Interviu su drąsuole skelbia žurnalas "New Scientist".

Kaip kilo šuolio iš kosmoso krašto idėja?

   Prieš kelerius metus vienas mano draugas pasakė, kad būtų neblogai išbandyti laisvą kritimą iš stratosferos, ir mes nutarėme kartu išnagrinėti šią galimybę. Mes ruošėmės kartu iššokti iš 15 km aukščio vien tam, jog atkreiptume visuomenės dėmesį. Po to, po vieno šuolio parašiutu mano draugą ištiko nelaimė ir jis dabar dalinai paralyžiuotas. Aš pati jau pradėjau suvokti, koks tai būtų sudėtingas projektas ir nutariau ieškoti kontaktų kariškių tarpe.

C. Stearns

   Mane supažindino su televizijos kompanijos HALO Productions atstovais, besidominčiais ekstremaliomis sporto šakomis. Jie įtraukė šuolio iš stratosferos projektą į savo planuojamą naują TV nuotykių seriją. Po to mes nusamdėme NASA inžinierių Dominicą Del Rosso ir StratoQuest projektas prasidėjo. Mūsų svarbiausias tikslas yra parodyti, kad žmogus gali saugiai grįžti į Žemę iš paties atmosferos pakraščio.

   Visa misija kelia daugybę fizinių, techninių ir protinių iššūkių. Jie man patinka.

Ką jūs tikitės atrasti?

   Erdvėlaivių įguloms laiko pasiruošti iššokimui su parašiutu nėra daug. Jeigu jiems tai pavyktų padaryti, dabartinė įranga neužtikrins jų išgyvenimo aukštyje didesniame kaip 33 km. Mūsų misija padės mokslininkams suprasti, kaip žmonės ir skafandrai elgiasi 40 km aukštyje. Iki šiol didesniame nei 30 km aukštyje jokie bandymai atlikti nebuvo. Sunku pasakyti, kiek iš to bus naudos kosmoso tyrimams, bet tokie duomenys tikrai reikalingi didelių aukščių aviacijai. Stengsimės surinkti duomenis, padėsiančius žmonėms palikti bet kokį už atmosferos ribų skriejantį aparatą. Išmoksime kontroliuoti sukimąsi, daugiau sužinosime apie tai, kaip skafandrai ištveria pagreitėjimą ir sulėtėjimą kertant garso barjerą ir ekstremaliose temperatūrose. Taip pat išbandysime, kaip šiomis sąlygomis veikia ryšių technika.

Papasakokite, kas įvyks šuolio metu.

   Idealiomis sąlygomis helio balionas pakels mus į 40 km per 2,5 valandos. Kelias atgal užtruks apie 10,5 min - 5,5 min laisvo kritimo ir dar 5 min po to, kai išsiskleis parašiutas. 1 Machą turėčiau pasiekti po 47 sekundžių. Kai pasieksiu 30 km aukštį atmosfera sutankės ir oro pasipriešinimas ims mane stabdyti.

   Didžiausias laisvo kritimo greitis turėtų pasiekti 1150 km/h, bet dėl retos atmosferos įspūdis turėtų būti toks kaip lekiant 4 km/h greičiu. Greitis labai priklausy nuo kūno pozicijos. Jeigu nersiu galva žemys, judėsiu gerokai greičiau ir galiu pasiekti 1,3 Macho. Nežinau, ar tada sukelčiau smūginę bangą. 40 km aukštyje temperatūra bus apie 0^oC. Virš 21 km pateksiu į ozono sluoksnį, kur oras palyginti šiltas. Bet tarp 31 ir 10 km bus kur kas šalčiau - nuo -35 iki -70 ^oC.

   Parašiutą atidarysiu 2 km aukštyje, o 1,5 km aukštyje jis jau bus visiškai išsiskleidęs. Tuo metu dėl trinties mano greitis jau bus sumažėjęs iki 240 km/h. Visas kritimas žemyn bus filmuojamas kameromis, įtvirtintomis ant šalmo ir ant skafandro.

   Rekordinis laisvo kritimo šuolis buvo atliktas JAV Oro pajėgų kapitono Joe Kittingerio 1960 m., kai jis iššoko iš oro baliono 30 km aukštyje.Kittingeris pateko į mirtinai pavojingą sukutį ir prarado sąmonę iki parašiutui automatiškai išsiskleidžiant. Ar jums tai nesukels problemų?

   Tuomet buvo lengva patekti į sukutį, nes apie jį sukeliančias priežastis buvo beveik nieko nežinoma. Mes turime nedidelį velkamą parašiutėlį, kuris išsiskleis jei sensoriai užregistruos sukimąsi. Aišku, parašiutėliui išsiskleidus apie rekordą tektų užmiršti, bet jis išgelbės jūsų gyvybę. Mes taip pat ruošiamės atsitiktiniam pagrindinio ar atsarginio parašiuto išsiskleidimui didesniame kaip 25 km aukštyje. Jei taip atsitiktų, man neužtektų deguonies visam nusileidimui, todėl turėsiu kaip greitai nupjauti parašiutą.

Kaip dar būtų galima palyginti jūsų ir Kittingerio misijas?

   Kittingeris pakilo uždaroje gondoloje, o aš kilsiu atviroje, beslėgėje gondoloje. Niekas iki šiol nebuvo tokioje gondoloje pakilęs taip aukštai.

Kaip atrodys jūsų apranga?

   Ji bus hermetiška. Kol dar būsiu gondoloje, ji bus sujungta su gyvybės funkcijas palaikančiomis sistemomis: man bus tiekiamas deguonis, vanduo, šiluma ir radijo ryšys. Nuo viso to privalėsiu prieš šuolį atsijungti pati. Kai jau lėksiu laisvame kritime, įsijungs paties skafandro sistemos. Pats skafandras sveria tik 10 kg, bet su visa papildoma įranga svoris padidėja iki 35-40 kg.

Ar jums kada nors yra baisu?

   Man baisu, kai patenku į nelauktą situaciją, kuri man nepatinka, bet jūs išmokstate gerbti baimę ir įsiklausyti į ją. Įvertinate situaciją iš naujo ir bandote išvengti to, kas gali sukelti pavojų.

Ar jūs nuogąstaujate dėl būsimo šuolio iš kosmoso krašto?

   Ne, nes turiu gerą komandą, o būtent jie padės man saugiai pakilti ir nusileisti: jie yra tikri profesionalai. Baiminuosi tik dėl to, kad būtume numatę visas galimas situacijas. Nenoriu, kad 40 km aukštyje staiga paaiškėtų kokia nors nelaukta aplinkybė, kurią tektų operatyviai spręsti.