Naujoviškos nanometrų dydžio optinės skaidulos gali būti perspektyvios naudojant jas optiniuose kompiuteriuose ir cheminiuose sensoriuose. Optinėse skaidulose šviesa sklinda vidine šerdimi, kuri yra apgaubta apvalkalo. Naujosios skaidulos teturi labai ploną amorfinio kvarco šerdį, o jų apvalkalu yra oras. Šios skaidulos tokios plonos, kad jų skersmuo yra žymiai mažesnis už jomis sklindančios šviesos bangos ilgį.

   Norint gauti tinkamą oro ir kvarco ribą, šerdis privalo būti itin tolygi, kitaip šviesos bangos bus sklaidomos kiekvieno nelygumo. Norėdamas gauti labai lygų paviršių Ericas Mazuras iš Harvardo universiteto ištempė stiklą per iš safyro pagamintą kūgį, kuris buvo kaitinamas iki kvarco minkštėjimo temperatūros šitaip išvengiant kvarco ir turbulentiškos liepsnos sąveikos. Jis sako, kad paviršiaus lygumas yra artimas vienatominiam lygiui.

   Jis pagamino 50 nm storio skaidulas, kas virš 2000 kartų mažiau nei standartinių skaidulų storis. Kuo plonesnė yra skaidula, tuo didesnė šviesos bangos dalis sklis skaidulos paviršiumi. Pavyzdžiui, turint 300 nm storio skaidulą kvarco išorėje sklis 50 proc. šviesos, o 50 nm storio skaidulos atveju ta dalis išaugs iki 90 proc. Dėl šių savybių tokios skaidulos gali būti idealiomis ateities optinių kompiuterių jungtimis.

   Tos plonytės skaidulos yra itin jautrios įvairiems chemikalams, todėl inžinieriai galės jų paviršiuje įtvirtinti cheminius receptorius. Kuomet receptorius sureaguos su kokia nors medžiaga, jo forma pasikeis, o tuo pačiu pasikeis ir pačios skaidulos optinės savybės, leisdamos užregistruoti tą cheminę medžiagą.