Jeffrey Kargelis, planetologas iš JAV Geologijos instituto Flagstaffo mieste, Arizonos valstijoje nagrinėja tai, kuo mūsų planeta taps po 7,5 mlrd. metų, tada, kai saulė išsipūs ir taps raudonuoju milžinu. Kurdamas Žemės klimato ateityje modelius jis tikisi paskatinti mokslininkus domėtis tuo laiku, kada Žemė baigs savo dienas.

   Jo pasakojimas apie to meto Žemę yra labai dramatiškas. Šiandien mes dar jaudinamės dėl žmonių sukelto atšilimo, bet ilgainiui mus labiau įkaitins saulė. Maždaug po milijardo metų prasidės toks atmosferos atšilimas, kad visi vandenynai išgaruos į kosmosą. Galiausiai, saulė užims danguje 250 kartų didesnę dalį, nei dabar ir ji neatpa-įstamai išdegins Žemę. "Žemė pasidarys labai keista vieta", sako Kargelis.

Planetos lemtis

   Iki šiol mokslininkai mažai domėjosi tokia tolima Žemės ateitimi; nedaugelis svarstė apie tai, kaip mūsų planeta atrodys ir po kokių šimto milijonų metų. Vienas toks mokslininkas yra Christopheris Scotese ių Texaso universiteto Arlingtone. Jis su savo kolegomis paskaičiavo, kaip nuo to laiko, kai prieš 250 mln. metų egzistavo vienas superžemynas Pangaea, atskiri kontinentai tolo vienas nuo kito.

   Scorcese taip pat numatė, kaip tie kontinentai judės toliau. Jis pranašauja, kad po 50 mln. metų Atlanto vandenynas bus gerokai platesnis nei dabar, o Afrika įsirėš į Europą, dėl ko Viduržemio jūra išnyks, o toje vietoje išdygs Himalajų aukščio kalnai.

   Kas bus po to yra ne taip aišku. Scotese prognozuoja, kad po 250 mln. metų Atlantas vėl ims siaurėti, o abi Amerikos priartės prie Euro-Afrikos kontinento. Galiausiai, visi žemynai vėl susilies į vieną ir bus galima nesušlapus kojų nupėdinti iš Europos į Ameriką ar Afriką.

   Kas bus po šio superžemyno, Pangaea Ultima atsiradimo? Tikrai to pasakyti nėra įmanoma, tačiau Scotese tikisi, kad superžemynas vėl suskils. Atrodo, kad šis procesas yra periodiškas ir kartojasi kas kelis šimtus milijonų metų.

   Bet po to kontinentų dreifas susilpnės. Jis yra varomas Žemės viduje esančio karščio, kuria palaipsniui mažėja. Galiausiai, planetoje nebeliks vandens, kuris palengvina žemynų dreifą, nes suminkština Žemės mantiją. Šiandien mes jaudinamės dėl to, kad didėjanti CO2 koncentracija kelia Žemės temperatūrą. Ironiška, bet po kelių šimtų milijonų metų atmosferoje CO2 trūks, dėl to planeta pradės perkaisti ir sukels katastrofą - vandenynų praradimą ir visos gyvybės išnykimą.

   Būtent dėl CO2 buvimo klimatas mūsų planetoje yra gana pastovus. Taip yra todėl, kad šios dujos yra savotiškas termostatas. Žemėje CO2 yra saugomas daugelyje formų: dujos atmosferoje, silpnas angliarūgštės tirpalas vandenyne, ledą primenanti fazė, vadinama klatrato hidratais, susikaupusi prie ašigalių, karbonatų mineralų uolienos.

   Jei dėl kokios nors priežasties Žemė pradės vėsti ir prasidės ledynmetis, CO2 iš atmosferos sugeriančios cheminės reakcijos sulėtės. Kita vertus, vulkanai ir toliau pumpuos CO2 į atmosferą, todėl susikaups šiltnamio dujos ir temperatūra pakils. Orui šylant pagreitės reakcijos, kurių metu iš atmosferos yra pašalinamas CO2, taigi temperatūra vėl sumažės. "Šis mechanizmas veikė apie 4 mlrd. metų ir dėl Žemėje sąlygos niekuomet nebuvo itin ekstremalios.

   Bėda tame, kad ilgainiui saulė ima šviesti ryškiau - apie 1 procentu kas 100 mln. metų. Atrodytų, labai nedaug, bet, įjungus šilumą, minėtosios cheminės reakcijos pradės žeminti CO2 lygį atmosferoje ir "termostatas" suges. Po 500 mln. metų CO2 ore bus vos 40 proc. nuo dabartinio lygio.

   Daugeliui augalų šių fotosintezei reikalingų dujų nebepakaks. Pušynai ir tropiniai miškai užleis vietą stepėms ir kaktusų brūzgynams. Po 900 mln. metų CO2 nebepakaks ir jiems. Sodri Žemės žaluma išnyks ir planeta virs ruda dykyne.

   Toliau dar blogiau. Po 1,2 mlrd. metų saulė bus apie 15 proc. ryškesnė nei dabar. Žemės paviršius įkais nuo 60 iki 70 laipsnių ir cheminės reakcijos susiurbs visą likusį CO2. šylantys okeanai labai padidins oro drėgmę. Vandens garai irgi sukelia šiltnamio efektą, bet jie, skirtingai nuo CO2, neveikia kaip termostatas. Todėl temperatūros augimas dar paspartės. Vandenynai išnyks, o visa augmenija ir gyvūnija žus. Tam tikru momentu ultravioletiniai spinduliai suskaldys vandens garų molekules į vandenilį ir deguonį. Žemės traukos jėga yra per maža, todėl vandenilis išlėks į kosminę erdvę. Liks deguonis, kurio slėgis tose temperatūrose gali siekti šimtus atmosferų. To pakaks, kad jis pradėtų skverbtis į Žemės uolienas ir planeta pradės "rūdyti".

   Ar tokioje nesvetingoje planetoje dar bus įmanoma kokia nors gyvybė? Tikriausiai ne.