Taip galėjo nutikti tiktai Šaltojo karo sukeltos paranojos įkarštyje. Norėdama apsisaugoti nuo Sovietų įsiveržimo grėsmės, Didžioji Britanija planavo Vokietijoje užkasti milžiniškas branduolines minas.

   Šis ypatingas ginklas turėjo sukelti milžiniškus sugriovimus ir radioaktyviai užteršti didžiulę teritoriją. Kiekvienos minos galia buvo apie 10 kilotonų - apie pusę to, ką turėjo 1945 m. JAV ant Nagasakio numestoji atominė bomba.

   Minas ruošėsi užkasti britų Reino armija. Jų sprogdinimui ruoštasi panaudoti 5 km ilgio laidus arba 8 parų trukmės laikrodinį mechanizmą. Miną kaip nors pažeidus, ji turėjo sprogti per 10 sekundžių.

   Visa tai buvo atsakas į tuo metu juntamą milžinišką grėsmę dėl Sovietų persvaros įprastinės ginkluotės srityje.

   Atominių minų planą, kuris net 4 metus buvo puoselėjamas šeštajame dešimtmetyje, atskleidė istorikas Davidas Hawkingas. Mina, kurios kodinis pavadinimas buvo Blue Peacock (mėlynasis povas) pradėta kurti 1954 m. jau buvo pagamintos dvi tokios minos.

   Blue Peacock sudarė plutonio šerdis, apgaubta sprogstamosiomis medžiagomis ir plieno šarvu. Konstrukcija panėšėjo į Blue Danube - 5 t sveriančią aviacinę atominę bombą, kuria tuo metu jau buvo apginkluotos Karališkosios oro pajėgos.

   7 t svėrusi Blue Peacock kėlė nemažai problemų. Ji buvo labai didelė. Kam nors paklausus, armijos atstovai aiškino, jog tai bus kariniams daliniams skirta atominė jėgainė. Be to žiemą, kai temperatūra labai nukrisdavo, mina galėjo ir nesprogti. Todėl inžinieriai pasiūlė apvilkti minas stiklo pluoštom pagalvėmis.

   1957 m. liepos mėnesį armija nutarė užsakyti 10 Blue Peacock minų ir dislokuoti jas Vokietijoje, bet galų gale rizika pasirodė "nepriimtinai didelė", o branduolinio ginklo slėpimas sąjungininkės teritorijoje - "politiškai ydingas". Todėl britų Gynybos ministerija atsisakė Blue Peacock plano 1958 m. vasario mėnesį.