Vakarai tapo turtingi nesiskaitydami su patentų įstatymais ir saugodami savo šalių pramonę. Georhe Monbiot straipsnyje, paskelbtame žurnale "New Scientist" tvirtina, kad dabar tą patį daryti reikia leisti ir neturtingoms šalims.

   Plačiai paplitęs mitas teigia, kad dabar dominuojančios nacijos savo pramoninį ir technologinį pranašumą įgijo laisvosios prekybos dėka. Šiandien neturtingos tautos, pasak to paties mito, norėdamos pasekti turtingosiomis privalo atverti savo ūkius konkurencijai su užsienio gamintojais. Jas ir vėl apgaudinėja.

   Beveik visos turtingos valstybės industrializavosi naudodamos du dabar pasaulinės prekybos taisyklių jau uždraustus mechanizmus. Pirmasis yra "begimstančios pramonės saugojimas", kai naujos pramonės sritys yra ginamos nuo užsienio konkurentų tol, kol pakankamai nesustiprėja. Antrasis yra paprasčiausia intelektinės nuosavybės vagystė. Istorija rodo, kad be abiejų jų nebūtų įmanoma technologinė pažanga.

   Britų pramonės revoliuciją pradėjo tekstilės industrija. Vyriausybė ją kietai ir be jokių ceremonijų globojo ir skatino. Nuo pat XIV a. vyriausybė sistemingai kovojo su visais galimais konkurentais didindama muitų mokesčius arba išvis drausdama svetur pagamintų audinių importą bei žaliavų eksportą į šalis, kuriose buvo įsikūrę konkuruojantys gamintojai.

   Tiktai tada, kai britai pasiekė technologinio pranašumo beveik visose gamybos srityse, jie staiga praregėjo ir įtikėjo laisvos prekybos privalumais. Bet daugelis rinkų nebuvo atvertos iki pat 1860 metų.

   JAV, kurios šiandien tvirtina, kad jokia šalis negali vystytis be laisvos prekybos, pradinėje vystymosi fazėje lygiai taip pat agresyviai gynė vidaus rinką. 1816 m. beveik visiems importuojamiems gaminiams buvo taikomas 35 proc. muitas, kuris 1820 m. išaugo iki 40 proc., o kai kurioms prekėms 1832 m. pasiekė net 50 proc. Vietiniai gamintojai savojoje rinkoje dėl to turėjo didelį pranašumą. Iki pat 1913 m. JAV buvo labiausiai protekcionistinė valstybė. Per visą šį laiką Jungtinės Valstijos buvo ir sparčiausiai augančios pramonės šalimi.

   Visos trys šalys, kurios labiausiai iškilo per pastaruosius 60 metų - Japonija, Taivanis ir Pietų Korėja - irgi turi dėkoti ne laisvai prekybai, bet žemės reformai, protekcionizmui, svarbiausiųjų pramonės šakų subsidijavimui ir aktyviam eksporto skatinimui.

   Pietų Korėjoje ir Taivanyje valstybei priklausė didžiausi komerciniai bankai, todėl ji galėjo priimti svarbiausius sprendimus dėl investicijų politikos. Japonijos Tarptautinės prekybos ir pramonės ministerija tą patį darė naudodama teisines priemones. Visos trys šalys naudojo tarifus ir eilę gudriai surašytų taisyklių, užtvėrusių kelią užsienyje pagamintiems produktams. Eksportas buvo skatinamas didelėmis subsidijomis. Kitais žodžiais tariant, jos darė visą tai, kas šiandien yra draudžiama ir Pasaulio prekybos organizacijos, ir Pasaulio banko, ir Tarptautinio valiutos fondo.

   Yra dvi įdomios išimtys, kuomet pažanga buvo pasiekta einant ne šiuo keliu. Nei Šveicarija, nei Olandija negynė savo naujai atsirandančios pramonės. Šios šalys paprasčiausiai pasivogė kitose šalyse sukurtas technologijas. Svarbiausiomis vystymosi fazėmis (1850-1907 m. Šveicarijoje ir 1869-1912 m. Olandijoje) šios šalys nepripažino patentų galiojimo daugumai ekonomikos sektorių.

   Šveicarijos industrializacija prasidėjo 1859 m., kai maža Bazelyje įsikūrusi kompanija "nušvilpė" dažymo anilinu procesą, kuris buvo sukurtas ir prieš porą metų užpatentuotas Didžiojoje Britanijoje. Kompanija vėliau buvo pavadinta Ciba; dabar, po kelių skilimų ir susiliejimų, iš jos išsivystė Novartis ir Syngenta. Olandijoje apie 1870 m. dvi firmos, Jurgens ir Van den Bergh "pasiskolino" patentuotą prancūzišką receptą, pagal kurį buvo gaminamas tam tikras daiktas, vadinamas margarinu. Vėliau jos abis susijungė ir tapo kompanija Unilever.

   Tos šalys, kurios šiandien yra neturtingos, negali pasirinkti nei vieno aprašyto kelio, nes tai joms draudžia prekybos taisyklės. Jų nauja pramonė iškart susiduria su stipria užsienio kompanijų, turinčių kapitalą, patirtį, intelektinės nuosavybės teises bei ištisus rinkodaros tinklus, konkurencija. Teoriškai "technologijos perdavimas" yra skatinamas, bet praktikoje jį daro neįmanomu vis griežtesnis ir griežtesnis patentų režimas. Negalėdamos sukurti konkurentabilių įmonių, neturtingosios šalys lieka pigios darbo jėgos ir žaliavų tiekėjomis turtingojo pasaulio kompanijoms. Visa tai neleidžia šioms šalims pakilti aukščiau tam tikro išsivystymo lygmens.

   George Monbiot teigia, kad nėra jokios priežasties, dėl kurios turtingosios šalys galėtų saugoti savo ekonomiką. Kita vertus, neturtingoms šalims turi būti leista pasinaudoti vieninteliais vystymosi keliais, kurie iš tikrųjų veda į pažangą.