Žmogus yra kalbantis gyvūnas. Visą laiką atrodė, kad jis yra vienintelis toks. Bet praėjusiame šimtmetyje buvo sužinota, kad delfinai, pavyzdžiui, irgi sugeba bendrauti tarpusavyje, o mūsų artimiausieji giminaičiai - šimpanzės -nesunkiai išmoksta gestų kalbos. Taigi monopoliją susikalbėjimui praradome, bet iki šiol esame monopolistai kalbos srityje. Tame, kas skiria mus nuo kitų rūsių. Bet ar visada buvo taip pat?

   Kalbėti sugebame dėl išsivysčiusių smegenų, bet ne vien dėl jų. Artimas mūsų kaimynas evoliucijos kelyje - neandartalietis - turėjo nemažus smegenis, bet vis tik nesugebėjo kalbėti. Kai kurie mano, kad būtent dėl to neandartaliečiai ir išnyko, nes komunikacijų stoka stabdė jų civilizacinę pažangą. Kalbant reikia ne tik žinoti, ką pasakyti, bet ir tai, kaip išreikšti savo mintis. Tam reikia specialiai sudarytų kalbos organų. Kvėpavimo takai ir virškinimo traktas yra atskirti, to pakanka kad neužspringtum pienu, bet neleidžia skleisti garsų, sudėtingesnių už "ga-ga" ar "da-da". Tačiau pirmaisiais gyvenimo metais situacija ima keistis. Pradeda formuotis savotiškas balso rezonatorius. Kartu su labai judriu liežuviu jis leidžia sukurti gana sudėtingus garsus.

   Iki šiol buvo manyta, kad tokią savybę turi tiktai žmonės. Japonų mokslininkai iš Žinduolių tyrimo centro Kyoto universitete atima iš mūsų šį išskirtinumo jausmą. Jų tyrimai parodė, kad šimpanzių gomurys taip pat keičiasi vaikystėje ir pasidaro tokios formos, kuri jau leidžia skleisti paprastus garsus. Bet kodėl gi mūsų gauruotieji giminaičiai taip ir nesugebėjo susikurti kalbos?

   Viena to priežastis gali būti tai, kad jų kalbos aparato vystymasis kaip ir sustojo pusiaukelėje. Gal šimpanzės dar nespėjo pasiekti to evoliucijos etapo, kuomet jau galės pasišnekučiuoti su mumis apie bananų ar mango vaisių pranašumus. Bet galimi ir kitokie paaiškinimai.

   Pakitusi gomurio padėtis įtakoja ne tik kalbėjimą, bet ir daug kitų anatominių funkcijų, pavyzdžiui, kvėpavimą ar rijimą. Gali būti, kad pirmajame, bendrame ir mums, ir šimpanzėms evoliucijos etape buvo siekiama prisitaikyti ne prie kalbos, o prie rijimo patobulinimo. Gomuriui leidžiantis žemyn (žmogui tai atsitinka tarp 4 ir 6 gyvenimo mėnesių), kyla pavojus, kad kūdikis užsprings motinos pienu. Kad taip neįvyktų, atsiranda rijimo mechanizmas, kuriam reikia, jog gomurys atsilaisvintu nuo po jo esančio kaulo. Būtent dėl to atskirų garsų artikuliavimą, reikalaujantį liežuvio mobilumo, galima atskirti nuo paprasčiausio garsų skleidimo. Tokį artikuliavimą įmanomu padarė kitas "evoliucinis šuolis" (šįkart būdingas tiktai žmonėms) - gerklės kaulo pažemėjimas.

   Bet ar evoliucijos metu toks sugebėjimas atsirado tik vieną sykį ir todėl leido žmonėms užkariauti planetą? O gal mums artimi gyvūnai anksčiau jį irgi turėjo tik nesugebėjo tinkamai pasinaudoti? Panašiai yra atsitikę su atrodytų unikalia žmonių savybe - vaikščiojimu dviem kojomis. Žinoma, kad ramapitekai, gyvenę prieš 10 mln. metų, bėgiojo savanomis ant dviejų kojų, tačiau kelionėje pasiekę Malajų džiungles atsisakė šio nepraktiško miške judėjimo būdo. Ramapitekų palikuonys yra orangutangai. Panašiai galėjo atsitikti ir su kalba. Gal šiuo atveju yra teisūs Malaizijos gyventojai, karta iš kartos pasakojantys legendą apie "miško žmones", sugebančius kalėti, bet niekad neišsiduodančius, kad kas netyčia nepristatytų jų prie darbo. Kas žino, gal ir orangutangams evoliucijos bėgyje "dingo noras" kalbėti, nes toks sugebėjimas buvo toks pat nepraktiškas kaip ir vaikščiojimas dviem kojomis.