Netikėtas laboratorinių graužikų atsparumas susirgimui vėžiu tikriausiai yra nulemtas vieno vienintelio geno. Ar šio atradimo dėka su vėžiu bus lengviau kovoti ir žmonėms?

   Peliukas buvo vienas iš šimtų savo giminaičių, pasmerktų mirčiai dėl mokslo. Kaip ir kiti graužikai, uždaryti Wake Forest universiteto medicinos centro narveliuose, turėjo padėti gauti informaciją apie vėžio navikų vystymąsi. Daktaro Zhengo Cui vadovaujami mokslininkai švirkštė į pelių ir žiurkių pilvo ertmę labai agresyvaus naviko S180 ląsteles. Tos ląstelės per dvi savaites išplinta pelių pilveliuose, sustabdo limfos tekėjimą ir pilveliai išsipučia. Be to metastazės atsiranda visuose gretimuose organuose: skrandyje, blužnyje, inkstuose ir plaučiuose. Naviku užkrėsta pelė nusibaigia per mėnesį.

   Taip dažniausiai ir būdavo. Iki vieno karto, maždaug prieš porą metų. Tuomet eilinė pelių partija gavo mirtinų ląstelių dozę. Po kelių dienų jos pradėjo sirgti. Visos, išskyrus vieną. Nedidelis patinas elgėsi taip, lyg jokio S180 nebūtų buvę. Diena iš dienos bėgiojo po narvelį, ėdė su apetitu ir nei negalvojo sirgti.

   Kas per velniava, pamanė mokslininkai. Tikriausiai užsikimšo švirkštas, ar įvyko kita klaida. Pakartotinai, labai kruopščiai peliukui buvo suleista naviko dozė ir pradėta laukti pasekmių. Laukia, laukia ... ogi nieko. Pelė sveikutėlė.

   Mokslininkai nutarė išsiaiškinti, kame reikalas, ir dar kelis kartus švirkštė vėžines ląsteles, tokia doze, kuri prilygo 10 % peliuko svorio. Jokio efekto. Pelė nekreipė į tai dėmesio ir nei nemanė stipti.

   Ši pelė tikrai buvo atspari vėžiui. Reikėjo išsiaiškinti, ar tai vienkartinis gamtos pokštas, ar tą savybę galima perduoti palikuonims. Grupė sukryžmino neįprastą patiną su "normaliomis" patelėmis. Pasirodė, kad 38 proc. palikuonių paveldėjo savo tėvelio atsparumą navikams.

   Viskas skambėjo, kaip pasakoje. Savybė pasirodė ne tik labai patvari ir perduodama vaikams, iš visko sprendžiant, ją perduodant dalyvauja tiktai vienas genas. Toliau kryžmindami nepaprastosios pelės palikuonis mokslininkai įrodė, kad genetinis atsparumas gali būti perduodamas abiejų tėvų, neišnyksta kryžminant skirtingų rūsių peles ir, svarbiausia, veikia į visas vėžio rūšis.

   Mokslininkai pradžioje manė, kad turi reikalą su labai jau anksčiau išsiaiškintu, bet labai efektyviu imunologiniu navikų atmetimo mechanizmu. Jame dalyvauja vadinamieji T limfocitai - specializuotos imuninės ląstelės. Pasirodė, kad nieko panašaus. Vėžiui atspariose pelėse su juo kovoja baltieji kraujo kūneliai, kurie iki tol panašaus priešo nebuvo matę. Atakos vietoje pasirodo dideliais būriais ir veikia labai atrankiai. Apsupa ir naikina tiktai naviko ląsteles nepakenkdami sveikosioms. Atlikę užduotį dingsta taip pat greitai, kaip pasirodė, per keliolika valandų.

   Vien tokių rezultatų pakaktų, kad mokslo pasaulyje kiltų tikra audra. Bet Dr. Cui grupė užantyje turėjo dar vieną švietalą. Jų superpelė įrodė ne tik įgimto atsparumo vėžiui buvimą, bet ir tai, kad toks atsparumas silpsta organizmui senstant. Mokslininkai įšvirkšdavo navikų ląsteles įvairaus amžiaus pelėms. Jaunų pelių organizmuose navikai neturėjo jokių šansų, o senesnių situacija buvo kiek kitokia. Joms navikai pardėdavo augti, bet po kelių ar keliolikos dienų apsauginė sistema lyg prisimindavo kaip reikia kovoti su agresoriumi ir jį visiškai sunaikindavo. Pelėms senstant tas "prisiminimas" užtrukdavo vis ilgiau ir ilgiau. Senesnėms kaip 14 mėm (pusė vidutinio pelės amžiaus) gyvūnams apsauginis mechanizmas jau nebespėdavo padėti išsigelbėti.

   Dr. Ciu manymu, būtent šis mechanizmas gali paaiškinti stebėtus spontaniškos vėžio remisijos tarp žmonių atvejus. Ir šiuo atveju apsauginis mechanizmas veikia vėluodamas, bet ne mažiau efektyviai. Naujieji rezultatai gali padėti išsiaiškinti ir kitas navikų susidarymo paslaptis. Pirmiausia, kai kurie asmenys, nepaisant daugybės rizikos faktorių, yra neįprastai atsparūs vėžiui. Antra, tas atsparumas mažėja bėgant metams. Trečia, svarbu, kad apsauga persiduoda kitiems ir ne tik palikuonims. Tarp pelių tai yra įmanoma. Pirmieji rezultatai rodo, kad iš atsparios pelės paimti limfocitai, išvirkšti genetiškai vėžiui neatspariems individams, saugo pastaruosius nuo susirgimo. Galgi po keliolikos metų mus nuo vėžio saugos paprasčiausia vakcina?