Turės praeiti dar apie 50 metų, kol paaiškės, ar revoliucinė ar, kaip pasižiūrėsime, beprotiška geofiziko iš Kalifornijos Davido J. Stevensono idėja yra ko nors verta. Daugkart įvairiomis premijomis apdovanotas mokslininkas norėtų įgyvendinti ko gero paskutinį didelį žygį mūsų planetoje: nukeliauti į Žemės centrą. "Ten mūsų laukia tiek pat netikėtų dalykų, kaip ir kopsmose," rašo jis naujausiame žurnalo "Nature" numeryje. Stevensono siūlomas kelionės būdas atrodo labai avantiūriškas. Tam reikia milijonų išlydytos geležies tonų, poros megatonų sprogmenų, prilygstančių atominei bombai ir zondo, kurio kol kas niekas nesugeba pagaminti.

   Stevensonas tiki, kad turint šiuos ginklus bus galima įveikti dvi svarbiausias kliūtis, iškylančias visiems, norintiems įsiskverbti į žemės gelmes: aukštas temperatūras ir didelius slėgius. Iki šiol tėra pavykę išgręžti tik 9,1 km gylio gręžinį (Vokietijoje), kuriam iki vidinio branduolio dar trūksta 6371 km. Didesniame kaip 9 km gylyje visiems dabar egzistuojantiems grąžtams yra per karšta. Visi duomenys, kuriuos mokslininkams pavyko sukaupti apie gilesnius sluoksnius, yra gauti naudojant netiesioginius žemės paviršiaus stebėjimus arba pasitelkiant seisminius būdus, kuriuose matuojami garso bangų atspindžiai nuo vidinių sluoksnių. Dėl to duomenys nėra labai tikslūs ir aiškūs.

   Pats Stevensonas vadina savo idėją kukliu bandymu. Sprogmenų pagalba jis nori atverti žemės plutoje 300 m gylio, 300 m ilgio ir 10 cm pločio plyšį. Į šį plyšį būtų įmestas greipfruto dydžio zondas, kuris būtų iškart užpiltas išlydyta geležimi, įkaitinta iki tūkstančių laipsnių temperatūros. Bendrame temperatūros, sunkio jėgos ir slėgio poveikyje geležis kartu su pačiu zondu prasiskverbtų per visus žemės rutulio sluoksnius, o plyšys vėl užsivertų veikiamas viduje užgimstančio slėgio. Po kokios, pagal Stevensono paskaičiavimus, savaitės milžiniškas geležies lašas, judantis 33 km/h greičiu, pasiektų Žemės centrą.

   Visos šios kelionės metu zondas nuolat stebėtų aplinką, rinktų duomenis apie temperatūrą, slėgį ir cheminį sąstatą ir siųstų juos į paviršių. Kadangi uolienos trukdys sklisti radijo bangoms, Stevensonas siūlo naudoti ne jas, o garso bangas. Informacija paviršiun perduotų seisminis modemas, veikiantis apie 100 Hz dažniu. Tuos signalus būtų galima priimti tiktai naudojant pačius jautriausius fizikinius prietaisus, pavyzdžiui, vadinamąjį lazerinį interferometrą, kuris yra tiek jautrus, kad sugeba išmatuoti net ir pavienių atomų svyravimus. Šis nuostabus instrumentas yra beje vienintelis iš reikalingų eksperimentinių prietaisų, kuris egzistuoja jau ir dabar. Visas kitas reikalingas technologijas dar tektų sukurti.

   Itin daug klausimų kyla aptariant galimą zondo konstrukciją. Jo išorinis apvalkalas turėtų būti atsparesnis slėgiui ir karščiui labiau nei deimantas. Tokiomis savybėmis kol kas nepasižymi ir pačios geriausios techninės keramikos, jos geriausiu atveju neišsilydo iki 3600 ^oC - Žemės centre temperatūra pakyla net iki 5000 ^oC. Dar sunkiau surasti sensorius, kurie tokiose temperatūrose dar sugebėtų veikti. Nelengva surasti sensorius, kurie matuotų jau temperatūrai pakilus iki 250 ^oC. Ko gero paprasčiausia bus rasti išlydytos geležies. Kelionei reikalingas didžiausias 10 mln, tonų kiekis atitiktų tai, kiek geležies pasaulyje išlydoma per savaitę.

   Visus šiuos sunkumus regi ir pats Davidas Stevensonas. Todėl jis ragina įkurti atskirą tyrimų agentūrą, savotišką "požemių NASA", koordinuosiančią visą programą. Šios "kuklios idėjos" įgyvendinimas nebus labai pigus. Nėra dar ir pačių grubiausių jo įvertinimų. Pats Stevensonas sako: "Jei projektas kainuos dešimt milijardų dolerių, reikia jo imtis. Juk mokslinėms ekspedicijoms po Saulės sistemą buvo išleista kur kas daugiau."