Kuo genialesnis yra mokslinis darbas, tuo jis yra dažniau cituojamas kitų mokslininkų. Bet du mokslininkai iš Kalifornijos universiteto abejoja šio visuotiunai priimto mokslo kokybės vertinimo kriterijaus teisingumu.

   Michailas Simkinas ir Vwani Roychowdhury savo straipsnį žurnale "Nature" pradeda nuo anekdoto.

   Kuomet buvo vykdomas Manheteno projektas (pirmosios atominės bombos kūrimas) Enriko Fermi paklausė karinio projekto vadovo, generolo Groves, kaip reikia atskirti "didį" generolą. Groves atsakė, kad kiekvienas generolas, kuris yra laimėjęs penkis mūšius iš eilės, gali būti vadinamas "didžiu".

   Tada Fermi paklausė, kiek generolų nusipelno tokio pripažinimo, ir po minutės sužinojo, kad trys iš šimto. Jis tuoj pradėjo mintyse skaičiuoti. Beveik kiekviename mūšyje pergalės tikimybė yra 1/2. Taigi tikimybė laimėti penkis mūšius iš eilės bus lygi 1/2, pakeltai penktuoju laipsniu, kitaip tariant 1/32. "Jūs teisus generole" tarė jis Groves'ui. "Turi būti trys iš šimto generolų. Bet tai tikimybinis rezultatas, nieko bendro neturįs su kariniu genijumi."

   Mokslininkui šiandien "didybės" kriterijumi yra jo darbų citavimų skaičius. Pavyzdžiui aukštų energijų fizikos duomenų bazė (SPIRES) visus darbus dalina į šešias kategorijas. Aukščiausiai jų priklauso darbai, kurie buvo cituoti virš 500 kartų.

   Bet ar neįmanoma netyčia, kaip Fermi nuomone didžiu generolu, tapti ir garsaus darbo autoriumi? Simkinas ir jo kolega, pasinaudodami SPIRES baze, atliko paprastus skaičiavimus. Jie išanalizavo visus 24 tūkst. straipsnių, kurie buvo paskelbti žurnale "Physical Review D" nuo 1974 iki 1994 metų. Iki 1997 metų jie visi buvo cituojami 350 tūkst. kartų, kiekvienas vidutiniškai po 15 kartų. Garsių kategorijon pateko tik 44 darbai.

   Jeigu mokslinių straipsnių bibliografijos sąrašai butų sudaromi visai atsitiktinai, kokia būtų tikimybė, kad net 500 iš visų 350 tūkst. citavimų tektų vienam darbui? Žodžiu, kokia tikimybė, kas koks nors darbas visai atsitiktinai, to niekaip nenusipelnęs susilauktų "garsaus" darbo šlovės. Autoriai suskaičiavo, kad tokia tikimybė yra 10 laipsnyje minus 500 - kitaip tariant nulinė. Taigi čia situacija kiek kitokia nei su generolais.

   O ar visi iš tų 44 dažniausiai cituojamų darbų išties yra genialūs? Nebūtinai, atsako Simkinas ir Roychowdhury.

   Bėda tame, kad tarp mokslininkų labai išplito įprotis kopijuoti savo bibliografinius sąrašus iš kitų, jau paskelbtų straipsnių. Autoriai masiškai cituoja straipsnius, kurių patys nėra skaitę, gal net nėra matę. Kompiuterių amžiuje tai yra labai paprasta - pakanka naudotis tekstų redaktoriaus "kopijuok" ir "įdėk" funkcijomis. Manoma, kad tik kas penktas autorius skaito savo cituojamus straipsnius, rašo Simkinas ir Roychowdhury. To įrodymui jie pateiki vieną straipsnį iš 1973 m. "Journal of Physics", kuris pirmąkart buvo pacituojamas klaidingai nurodant puslapį. Po to tą pačią klaidą pakartojo 78 autoriai, kas įrodo, kad jie paprasčiausiai persirašė cituojamų darbų sąrašą. Taigi, jei straipsnis vienąkart buvo pacituotas, po to jo citavimų skaičius auga grynai mechaniškai. Auga kaip lavina.

   Atsižvelgus į šį "lavinos" efektą, netgi visai menkas darbas gali būti pacituotas daug kartų ir pateks į prestižinį sąrašą. Abu amerikiečių mokslininkai sukūrė matematinį modelį, kuriame laikoma, kad kiekvienas mokslininkas, rašydamas straipsnį visai atsitiktinai persirašo kitų straipsnių bibliografijos sąrašų dalis. Pasirodo, kad toks atsitiktinis citavimas duoda tą patį rezultatą kaip ir SPIRES duomenų bazės analizė. Į aukščiausiąją kategoriją pateko apie 40 darbų.

   Simkinas ir Roychowdhury aišku netvirtina, kad jų modelis yra tikslus realybės atspindys. Būtų absurdiška tvirtinti, kad visi mokslininkai savo cituojamos literatūros sąrašus sudarinėja mesdami kauliuką.

   Bet vis tik... Pabaigai jie pateikia dar vieną anekdotą. Šįkart apie Napoleoną, kuris savo laiku paklausė garsiojo mokslininko Laplaso, kodėl tas savo penkiatomiame veikale niekur neužsimena apie Dievą. "Man šios hipotezės nereikėjo, "atsakęs Laplasas. Išties didysis mokslininkas ateistu nebuvo. Paprasčiausiai , aiškinant astronomijos rezultatus jam nebuvo būtina postuluoti dievo buvimo.

   "Mes irgi nenorime piktžodžiauti," sako autoriai. "Aišku, genialūs mokslininkai egzistuoja, bet net jei jų ir nebūtų, citavimų statistika atrodytų lygiai taip pat."