Kaip ir daugelis kitų Interneto vartotojų, Stanfordo universiteto teisės profesorius Lawrence Lessigas negali pakęsti elektroninio pašto šiukšlių arba, kaip jos yra formaliai vadinamos, neprašyto komercinio elektroninio pašto UCE (Unsolicited Commercial El. p.). Tiesą sakant, jis nekenčia jo taip, jog ryžosi patalpinti savąjį kūrinį Tinkle. "Manau, kad ji suveiks," sako jis apie susikurtą schemą, turinčią kovoti su megabaitiniais siuntiniais, informuojančiais apie penio prailginimo galimybes, pasiūlymus įsigyti Viagros, nukainuotų kasečių rašaliniams spausdintuvams, dirbti namuose ar maldaujančius padėti pasiimti dar vienus 20 milijonų dolerių, užstrigusių vis toje pačioje Nigerijoje.

   Lessigas, kuris anksčiau yra parašęs dvi garsias knygas apie Internetą, o neseniai yra liudijęs JAV Aukščiausiajam teismui prieš autorių teises ginančių įstatymų perkėlimą į Internetą, sukūrė iš dviejų dalių sudarytą planą. Pirmoji dalis yra teisinė: priimti federalinį įstatymą, įvedantį privalomą ir nuoseklų elektroninio pašto ženklinimą, leisiantį vartotojams ir Interneto paslaugų tiekėjams ISP nesunkiai filtruoti elektroninio pašto šiukšles. Iki šiol JAV tokio federalinio įstatymo nebuvo, o 26 valstijoje galiojantys atitinkami teisės aktai teturėjo nežymią įtaką. Antra: visiems kompiuterių vartotojams pasaulyje pasiūlykime po prizą už kiekvieną nustatytą šio įstatymo pažeidėją. Tiktai pabandykime, sako jis, ir jeigu tai nesuveiks, galėsime perstoti tai daryti.

   "Masiškas elektroninės informacijos siuntinėjimas Internetu (angliškai jis vadinamas "spam") dabar apsimoka todėl, kad "spameriai" gali nesunkiai išsiųsti iki 10 milijonų laiškų žinodami, jog apie penki milijonai pasieks adresatus, o bent 0,1 procentas laiškus perskaitys ir atsilieps," aiškina Lessigas. "Jeigu leisite žmonėms, nepageidaujantiems gauti tos informacijos, ją paprastai išfiltruoti, žaidimas jau nebeapsimokės." 2001 m. vasario mėnesį Europos Komisija pranešė, kad pasaulyje Interneto vartotojams elektroninio pašto šiukšlės kainuoja kasmet apie 10 mlrd. eurų, daugiausia dėl prarasto laiko ir užkimštų ryšių linijų. Bet šis įvertinimas jau aiškiai paseno. 2002 m. šiukšlių kiekis labai padidėjo, ką gali patvirtinti kiekvienas besinaudojąs elektroniniu paštu. Į pašto dėžutes dabar atkeliauja daug to paties reklaminio pranešimo kopijų. AOL pranešė, kad šių metų vasarį jai teko kasdien atfiltruoti po 780 mln. laiškų-šiukšlių - vidutiniškai po 22 kiekvienai elektroninio pašto sąskaitai.

   UCE smelkiasi vis įkyriau, todėl įvairių elektroninio pašto filtrų kūrimas jau virto tikromis ginklavimosi varžybomis. Efektyvaus filtro sukūrimas užima daug laiko, todėl ryškėja įvairių kompanijų bendradarbiavimo tendencijos. Pavyzdžiui, SpamCop yra programa, skirta apsaugoti Microsoft Outlook vartotojus: jie praneša apie nustatytas šiukšles bendrai duomenų bazei, kuri vėliau pasinaudoja šia informacija filtruodama visų vartotojų elektroninį paštą. SpamAssasin yra atvirojo kodo kūrinys, kurį galima instaliuoti daugumoje elektroninio pašto programų; jis veikia panašiai kaip antivirusinės programos, atpažindamas elektroninio pašto šiukšles pagal eilę bendrų požymių.

   Kai kurie paslaugų tiekėjai naudoja priimtinų pašto siuntėjų "baltuosius sąrašus" ir patikrina tuos elektroninius laiškus, kurie ateina iš naujų korespondentų. Jeigu asmuo neatsako, jo siųstasis laiškas yra atmetamas. Tačiau ši koncepcija netinka verslui ir įvairioms organizacijoms, privalančioms priimti laiškus ir iš nepažįstamų, nes jie gali vis tik būti jų nauji klientai. Taigi, kol Lessigas neišbandė savosios schemos, geriausia strategija būtų naudoti įvairių filtrų derinį.