Ar kada nors esate ištarę žodį "išcentrinė jėga"? Ar jums negėda: tai tas pat, kaip būtumėte ją pavadinę "Fokus marokus jėga". Nors, tiesą sakant, ne jūs vienas darote šią klaidą. Mokslininkai ir inžinieriai irgi kartais ištaria tą žodį.

   Kodėl tai vyksta? Viskas dėl to, kad mūsų subjektyvi patirtis kartais ima viršų prieš mūsų išsilavinimą ir žinias. Greičiau įvažiuokite į posūkį ir pajusite, kaip jus traukia į išorę. Staiga pasukit vairą į kairę ir ant prietaisų skydelio padėti akiniai nuo saulės nuslys į dešinę. O, jei jums patinka atrakcionai, būsite ne kartą pajutęs, kokia "lipni" gali būti greitai besisukančio būgno siena.

   Bet kuriam laikui pamirškime intuiciją ir pasižiūrėkime, kas vyksta iš tikrųjų. Viską paaiškina dar Izaoko Newtono suformuluoti judėjimo dėsniai. Newton pabrėžė, kad, jeigu neveiks jokios jėgos, nejudantys objektai ir nepajudės, o judantys objektai amžinai judės tokiu pat greičiu.

   Galbūt, kai įlekiate į posūkį ir jaučiate, lyg kažkas jus trauktų į išorę, bet iš tikrųjų jūs tiktai stengiatės judėti tiesiai. Jeigu kas nors tuo momentu imtų ir išmestų jus, kaip filmuose apie gangsterius, iš automobilio, o viršuje iš policijos sraigtasparnio visa tai stebėtų Newtonas, jis išvystų, kaip jūs lekiate tiesai linija, kol neatsitrenksite į žemę.

   Taigi derėtų kalbėti ne apie "išcentrinę", o apie "įcentrinę" jėgą. Įcentrinė yra jėga, priverčiantį kūnus judėti apskritimu. Jau minėtas automobilis, mirties kilpą darantis lėktuvas ir net apie Saulę skriejančios planetos - jeigu nebūtų į centrą traukiančios jėgos visa tai nulėktų tiesiai, liestinės kryptimi.

   Ką toji jėga daro? Kuomet automobilis pastoviu greičiu įveikia posūkį, jo greitis išties visąlaik keičiasi, nes greitis yra apibūdinamas ne tik dydžiu, bet ir judėjimo kryptimi. Greičio pokytis yra lygus pagreičiui, o šį pagreitį sukurianti jėga yra nukreipta į posūkin įrašyto apskritimo centrą.

   Visa tai turėjo mokytis kiekvienas moksleivis, tai kodėl visi mes tokie užmaršūs? Matyt dėl to, kad mūsų kasdieninė patirtis šiuo atveju atrodo mums įtikinamesnė nei Newtono argumentai.

   Kitaip kaip paaiškinsime daugybę fantastinių kinofilmų, kuriuose rodomas kažkur kosmose lekiantis erdvėlaivis su visą laiką įjungtomis raketomis, lyg laivas jas išjungus iškart sustotų? Arba kam tada Davidui Scottui, Apollo 15 vadui prireikė 1971 m. Mėnulyje vienu metu numesti plunksną ir plaktuką, lyg to eksperimento prieš keturis šimtus metų nebūtų atlikęs Galilėjus? Kai kas matyt turėjo labai nustebti, kad, kaip ir numato fizikos dėsniai, plunksna ir plaktukas pasiekė Mėnulio paviršių tuo pat metu.