Dokumentiniuose filmuose apie Antrąjį pasaulinį karą dažnai rodoma tokia scena: sunkiai pažeistas karinis lėktuvas beveik nevaldomas leidžiasi ant lėktuvnešio denio ir trenkiasi į plieninį tinklą, kuris neleidžia jam sunaikinti ten esančių, belaukiančių pakilimo kitų lėktuvų. Vieną tokį filmą 1993 m. žiūrėjo savanoris gaisrininkas Matthew Gelfand, kai virš jo galvos užsidegė pavojaus signalas. Jis išgirdo pranešimą apie eismo įvykį, kuriame automobilis atsitrenkė į traukinį, kitas atsimušė į jį ir trenkėsi į ugniagesių mašiną. "Jeigu tinklu galima pagauti lėktuvą, kodėl to nebūtų galima padaryti su automobiliais," pagalvojo Gelfand.

   Šitaip gimė GRAB (Ground retractable automobile barrier - antžeminis, įtraukiamas automobilinis barjeras). Iš esmės, tai tik teniso tinklas, pagamintas iš Kevlaro pluošto juostų su dviem šonuose įvertais plieno lynais. Distanciniai jutikliai arba rankiniu būdu valdomas jungiklis vos per tris sekundes iššauna tinklą, iki tol paslėptą žemėje esančiame penkių centimetrų pločio kanale. Automobiliui trenkusis į tinklą, jo energiją sugers tinklas ir jį laikantys stulpai.

   Iš Niujorko valstijos Gelfand gavo 650 000 dolerių bandomųjų GRAB sistemų sukūrimui. Jos bus įrengtos ne tik geležinkelio pervažose, bet ir prie tunelių, tiltų ir vyriausybinių pastatų. Bandymų metu tinklas sugebėjo sustabdyti 900 kg masės automobilį, važiuojantį 60 km/h greičiu, 4 m nuotolyje. Automobilis dėl to nei kiek nenukentėjo.