Spaudos konferencija vyko žmonių prisigrūdusioje salėje. Šimtai žurnalistų stengėsi rasti kuo geresnę vietą, kad geriau išgirstų kaip keli žymiausieji Amerikos mokslininkai ir už sveikatos apsaugą atsakingi politikai praneša apie svarbų proveržį AIDS tyrimuose. Jie sakė, kad po poros metų prasidės vakcinos nuo AIDS bandymai, o visame pasaulyje ta vakcina bus pradėta naudoti dar ne daugiau kaip po metų.

   Visa tai vyko 1984 m. Praėjus 19 metų galime konstatuoti, kad pasaulyje nuo AIDS mirė 22 mln. žmonių, dar 42 mln. yra infekuoti ŽIV ir dauguma jų gyvena besivystančiose šalyse. O vakcinos kaip nėra, taip nėra.

   Šiomis dienomis daugelis vakcinos tyrinėtųjų bijo duoti bet kokias prognozes. Nežiūrint to, dabar atsirado šiek tiek pagrindo atsargiam optimizmui. ŽIV be abejo yra pats klastingiausias iš iki šiol sutiktų virusų, bet jį saugančiuose šarvuose yra nedidelių plyšių. Neseni moksliniai tyrimai rodo, kad tuos plyšius suradę gal ir galėsime pradėti kovoti su virusu ir jį nugalėti.

   Kaip ir kiti virusai, ŽIV dauginasi pasitelkdamas ląstelių, į kurias jam pavyksta įsiskverbti, molekulines mašinas. Tik ŽIV yra nusitaikęs į tas ląsteles, kurios skirtos kovai su infekcijomis - CD4 ląsteles, taip pavadintas pagal jų paviršiuje esančią receptoriaus molekulę. Virusas sklinda nuo ląstelės prie ląstelės, paverčia jas virusų fabrikais, o po to nužudo. Kai paciento CD4 ląstelių skaičius nukrinta, jis tampa mažiau atsparus kitoms infekcijoms. Būtent dėl to sergantys AIDS dažnai pakertami tokių paprastų ligų kaip plaučių uždegimas ar tuberkuliozė.

   Pažvelgę atgal, gal neturėtume perdaug pykti ant tų, kurie skelbė optimistiškas prognozes. Nuo 60-ojo dešimtmečio imunologija pergyveno aukso amžių; tada buvo sukurtos vakcinos nuo daugelio virusinių susirgimų. Kuomet buvo aptiktas ŽIV - AIDS sukeliantis virusas, imunologai manė, kad ir šiam virusui greitai pavyks sukurti vakciną.

   Bet vakcinose, kuriomis buvo efektyviai naudotasi kovojant su kitomis ligomis, buvo pasitelkiamas susilpnintas arba dezaktyvuotas virusas, kuris sužadindavo imuninę reakciją nesukeldamas paties susirgimo. Keli ŽIV tyrinėtojai pradžioje pabandė naudoti tokią pat koncepciją, bet veikiai buvo priversti jos atsisakyti. Injektuoti žmogui tokius mirtinus virusus kaip ŽIV pasirodė per daug pavojinga. Net ir prislopintas virusas galėjo mutuoti ir vėl atgauti savo galią. Netgi ir vakcinos, pagamintos iš dezaktyvuotų virusų, galėjo būti mirtinomis, jei jose liks gyvas bent vienas virusas.

   Vietoj to pradėta elgtis kitaip: imta injektuoti ne visą virusą, bet tik jo paviršiuje esančias molekules ar jų dalis. ŽIV paviršius yra padengtas grybo formos baltymų sankaupomis. Kiekvieną sankaupą sudaro šešios dalys: grybo kote yra trys glikoproteinai, vadinami gp41, o jo kepurėje - kiti trys, vadinami gp120. Grybai skirti įsiskverbimo į CD4 ląsteles užtikrinimui. Pradžioje prie ląstelės paviršiuje esančios CD4 molekulės prikimba gp120. po to ji prikimba ir prie kitos paviršinės molekulės, vadinamos chemokino receptoriumi. Tiktai tuomet viruso ir ląstelės membranos susilieja ir viruso genai įeina į ląstelę.

   Mokslininkai gana logiškai spėjo, kad gp120 antikūniai turi prikibti prie jų ir užblokuoti jo sukibimą su CD4. Eilė firmų, tame tarpe SmithKline Beecham, Chiron ir Genentech, pradėjo kurti iš gp120 pagamintas vakcinas. Su beždžionėmis atlikti bandymai parodė, kad vakcinos įjungdavo antikūnius, kurie lyg ir saugojo nuo infekcijos. Baigiantis dešimtajam dešimtmečiui tarp AIDS tyrėjų vėl ėmė plisti optimistiškos nuotaikos. Atrodė, kad vakcinos teliko laukti kelis metus.

   Po to viskas ėmė komplikuotis. Pirmuosiuose bandymuose beždžionėms buvo suleidžiami standartinės laboratorinės virusų atmainos, užaugintos lėkštelėse su imuninėmis ląstelėmis. Bet kai mokslininkai pabandė suleisti gyvūnams kitų "laukinių" virusų, paimtų iš kitų sergančių beždžionių ar žmonių, antikūniai nebesugebėdavo su jais susidoroti. Tapo aišku, kad laboratorinės atmainos labai jautrios antikūniams, o realiame pasaulyje virusų gynyba yra kur kas stipresnė.

   Dabar žinome, kad laukiniai ŽIV susikūrė ištisą gynybos prieš antikūnius sistemą. Gp120 ir gp41 yra padengti cukrais, prie kurių blogai jungiasi antikūniai. Kita blogybė buvo tai, kad mokslininkai vakcinavo gyvūnus tik su viena gp120 sudedamąja dalimi. Jos forma yra kiek kitokia, nei glikoproteinų, kurių yra grybų sankaupose, ir to pakakdavo, kad antikūniai jos neatpažintų.

   Negana to, baltymas gp120 yra itin linkęs mutuoti, ypač tose vietose, kurios sužadina antikūnius. Žmonės, turintys ŽIV, nuolat gamina antikūnius, bet nuolat besikeičianti gp120 forma reiškia, kad imuninei sistemai tenka kovoti su judamu taikiniu.

   Bet gp120 yra viena dalis, kuri nėra taip linkusi į mutacijas - ta pusė, kuria baltymas jungiasi prie CD4. Nuo jos formos priklauso, ar molekulės tiks viena kitai kaip raktas spynai, ar ne. Tačiau ŽIV akylai gina šį savo Achilo kulną. Trys gp120 blokai jungiasi tarpusavyje, todėl jungimosi prie receptorių pusė yra pridengiama virš jos kabančių molekulių dalių. Dar kitaip yra saugoma ta pusė, kuria gp120 jungiasi prie chemokino receptoriaus.

   Šie atradimai įstūmė mokslininkus į neviltį. Tik biotechnologijos firma VaxGen iš Kalifornijos užsispyrusi tęsė darbus su gp120 dalimis, bet pirmieji plataus masto bandymų rezultatai turėtų pasirodyti tiktai kovo mėnesį. Kiti mokslininkai atsisakė šios koncepcijos dar prieš dešimtį metų.

   Maždaug tada pradėjo formuotis kita strategija. Žmogaus imuninėje sistemoje yra ne vien antikūniai, bet ir kita šaka - T ląstelės. Jos žudo kitas žmogaus ląsteles - tas, kurios yra užkrėstos virusais arba vėžinės - naudodamos savotišką cheminį ginklą. CD4 ląstelės irgi priklauso T ląstelių klanui, bet yra ir kitų, tokių kurių neįmanoma užkrėsti ŽIV, pavyzdžiui, citotoksiški T limfocitai (CTL). Kuomet nepavyko pagaminti antikūniais besiremiančios vakcinos, mokslininkai ėmė galvoti, kad verta pabandyti imtis CTL.

   Tą skatino ir pavienių asmenų, kurie, nepaisant daugkartinių galimybių, taip ir neužsikrėtė ŽIV, ar tų, kurie turėjo ŽIV daug metų, bet taip ir nesusirgo AIDS. Mokslininkai aptiko, kad tų žmonių CTL gali sėkmingai neutralizuoti virusus. Ar to negalima būtų panaudoti ir kuriant vakciną?

   Tokia vakcina neužtvertų kelio infekcijai - CTL pradeda veikti tiktai tada, kai virusas jau yra ląstelėje, bet ji sulėtintų pradinį ŽIV dauginimąsi, nes likviduos užkrėstas ląsteles iki joms prigaminant daugiau virusų. Galbūt taip bus padedama imuninei sistemai, kovojančiai su virusu.

   Nuo praeito dešimtmečio vidurio daug biotechnologijos firmų ir mokslininkų pradėjo kurti CTL vakcinas. Jas sudaro pavieniai arba prikabinti prie kitų, nekenksmingų virusų ar bakterijų,ŽIV genai. Genai patenka į žmogaus ląsteles, paverčiami ŽIV baltymais, prikimbančiais prie ląstelės paviršiaus. CTL atpažįsta juos kaip svetimus ir pradeda baltymus pulti. Taip skamba teorija.

   Kelios tokios vakcinos artėja prie bandymų su žmonėmis fazės. Rezultatai turėtų pasirodyti po kelių metų, bet nemažai mokslininkų jau nebeturi to pasitikėjimo koncepcija, koks buvo anksčiau. Jie pradėjo įtarti, kad CTL vakcina negarantuoja visiškos apsaugos, o tik kuriam laikui suvėlina AIDS pradžią. Kol geresnių vaistų nėra, tokia vakcina irgi tiks, bet dabar jau niekas nebelaiko CTL stebuklingu receptu.

   Bet dar ne viskas yra prarasta. Nežiūrint nusivylimo antikūnių vakcinomis, tyrimai šioje srityje tęsėsi ir per paskutinius kelis metus davė nelauktų rezultatų. Proveržis įvyko kai keliose laboratorijose pavyko išauginti kelias ląstelių linijas. ŽIV tiriantys mokslininkai paprastai naudoja antikūnius gaminančias B ląsteles, paimtas iš užsikrėtusių žmonių. Daugumas tų ląstelių linijų niekuo neišsiskiria, bet keliose buvo rastos gana nelauktos savybės. Jos gamino antikūnius, sugebančius blokuoti "laukinius" ŽIV virusus. Pažvelgus įdėmiau buvo rasti penki antikūniai, efektyviai veikiantys platų virusų diapazoną. Jie buvo pavadinti "neutralizuojančiais antikūniais".

   Mokslininkai greit suvokė, kad čia slypi aukso kasykla. Jeigu pavyktų identifikuoti epitopą, antikūnio atpažįstamą gp120 dalį, galima būtų sukurti tą dalį imituojantį baltyną. Ši koncepcija yra vadinama atvirkštine vakcinologija. Tokie baltymai gali būti naudojami vietoj vakcinos, nes jie pažadina B ląsteles, galinčias užkirsti kelią infekcijai.

   Bene daugiausiai žadantis antikūnis b12 buvo aptiktas Dennis Burton grupės iš La Jolla universiteto Kalifornijoje. Jis atpažindavo gp120 epitopą, sutampantį su baltymo sukibimo su CP4 vieta. Rentgeno tyrimai parodė, kad b12 turi neįprastą pirštus primenančią formą ir yra sudarytas iš 18-kos 1,5 nm ilgio amino rūgščių. Burton grupė yra pasiekusi tam tikros pažangos ir kurdama epitopą pamėgdžiojančius baltymus.

   Horizonte vis dar yra keletas debesėlių. Įvairios ŽIV formos pasižymi skirtingomis sukibimo su CP4 vieta mutacijomis, todėl teks kurti vakciną, kurioje bus bent keli mėgdžiojantys baltymai. Pastaruoju metu dėmesys neutralizuojantiems antikūniams labai išaugo. Buvo net įkurtas specialus konsorciumas, kuris koordinuos mokslinius tyrimus.

   Daug mokslininkų dabar yra įsitikinę, jog geriausiai būtų kurti ŽIV vakciną derinant neutralizuojančių antikūnių ir CTL elementus. Antikūniai naikintų laisvus virusus, o tie, kuriems pavyktų įsiskverbti į ląsteles, būtų pribaigti CTL. Bet šių strategijų suderinimas nebus paprastas. Atrodo, kad pačiam pavojingiausiam iš žmogaus sutiktų virusų teks kurti pačią sudėtingiausią vakciną.