Raupus pasiuntė Dievas, taip baudžiantis nusidėjėlius, o visus kitus skatinantis grįžti į tiesos kelią. XVIII a. pradžios Anglijoje tokia argumentacija buvo visai logiška. Tačiau su ja sutiko toli gražu ne visi. Ledi Mary Wortley Montagu, pavyzdžiui, tvirtino, kad kiekvienas tėvas, atsisakęs skiepyti savo vaiką, šiam susirgus raupais gali kaltinti tik pats save.

   Ledi Mary apie raupus žinojo viską. 1713 m. staiga nuo šios ligos numirė jos jaunesnysis broliukas. Po dviejų metų liga smogė ir jai. Ji tuo metu buvo 26 metų, ištekėjusi už daug žadančio politiko ir turėjo mažą sūnelį. Ji taip pat buvo pripažinta aukštojoje visuomenėje gražuolė, vertinama už savo sąmojų ir skandalingus eilėraščius. Buvo pakviesti geriausi gydytojai, bet ji buvo įsitikinusi mirsianti. Ji nemirė, bet veide liko randai, o blakstienos visai išnyko.

   Po kelių mėnesių jos vyras Edvardas buvo paskirtas ambasadoriumi Turkijoje. 1716 m. rugpjūtį visa šeima iškeliavo į Konstantinopolį. Trumpo sustojimo Andrianopolyje metu Mary pamatė, kaip buvo skiepijamas mažas vaikas - tuose kraštuose tai buvo įprasta procedūra. Operacija buvo labai paprasta. Sena moteris adata padarė odoje nedidelius įbrėžimus ir juose paliko truputėlį medžiagos, gautos iš sergančio paciento pūlinių. Įsitikinusi, kad niekas iki šiol nėra miręs nuo šios procedūros, Mary nutarė pirma proga paskiepyti savo sūnų. Ji taip pat nutarė pradėti skleisti šį naudingą išradimą Anglijoje.

   Nemanykite, kad kai ledi Mary 1721 m. pradėjo propaguoti šią primityvią imunizacijos formą Anglijoje, medicinos elitas puolė ją entuziastingai palaikyti. Priešingai. Oponentai skiepijimą vadino velnio pramanu. Tačiau ledi Mary entuziazmo dėka reikalai pajudėjo ir galiausiai atvedė prie vakcinos išradimo ir prie vienos iš didžiausių žmonijos rykščių panaikinimo. Pats skiepijimas nuo raupų buvo išrastas ne Turkijoje, bet Kinijoje. Kinai žinojo kaip tą reikia daryti jau X amžiuje.