Net ir praėjus daugiau kaip 30 metų po to, kai astronautai pirmąkart žengė į Mėnulį, mokslininkai negalėjo atskleisti paslapties kaip atsirado vienintelis Žemės palydovas. Dabar atsirado tiesioginių įrodymų, kad Mėnulis gimė po to, kai jauna Žemė susidūrė su kita planeta.

   Anksčiau atlikti Žemės ir Mėnulio uolienų tyrimai neleido aptikti jokių skirtumų, dėl ko linkta manyti, kad abu dangaus kūnai susiformavo iš tos pačios medžiagos. Buvo nemažai teorijų, aiškinančių, kaip jie atsirado vienu metu. Netgi buvo tvirtinama, kad ankstyvoji Žemė sukosi taip greitai, kad susidarė išsikišimas, kuris po to atitrūko ir tapo Mėnuliu.

   Franck Poitrasson ir jo kolegos iš Šveicarijos Federalinio technologijos instituto, lygindami Žemės ir Mėnulio uolienas aptiko netikėtus skirtumus. Tyrimuose jie naudojo itin jautrų masės spektrometrą, kuriame bandiniai yra išgarinami argono plazmoje. Nors medžiagos buvo labai panašios, Mėnulio uolienoje buvo didesnis geležies 57 ir 54 izotopų santykis. Tai gali būti paaiškinama tiktai tuo, kad Mėnulio atsiradimo momentu Mėnulis ir Žemė buvo dalinai išgarinti.

   Tam reikalingą didesnę kaip 1700 ^oC temperatūrą galėjo sukurti tiktai milžiniškos planetos smūgis. Šiame scenarijuje Marso dydžio planeta, vadinama Theia, trinktelėjo į Žemę praėjus 50 mln. metų po Saulės sistemos atsiradimo. Šios katastrofos metu išsiskyrė 100 mln. kartų daugiau energijos nei to smūgio, dėl kurio išnyko dinozaurai, metu. To pakako didelės Žemės dalies išgarinimui ir visiškam Theios sunaikinimui. Susidūrimo liekanos buvo išmestos į orbitą ir galiausiai susirinko sudarydamos Mėnulį.

   Kuomet geležis yra išgarinama, lengvieji izotopai sudega greičiau. Kadangi išmestoji į orbitą geležis buvo labiau išgarinta, ji galėjo netekti daugiau lengvųjų geležies izotopų nei geležis, likusi Žemėje. Šitaip galima paaiškinti Pointrasson aptiktus skirtumus.