Šimtmečiais vienintelis gydymo nuo vėžio būdas buvo chirurginė operacija. Apie 1870 m., kai Williamas Colley pradėjo savo gydytojo karjerą Niujorke, pacientams jau buvo galima duoti antiseptikų ir šiokių tokių skausmą malšinančių vaistų. Bet, nepaisant šių naujovių, mažiau chirurginių operacijų baigdavosi sėkmingai nei prieš šimtą metų. Coley netruko tai suprasti.

   Pirmasis Coley pacientas, sergantis vėžiu, buvo 19 metų mergina, kurios dešinėje rankoje buvo išaugęs piktybinis navikas. Nors jis buvo anksti diagnozuotas ir ranka buvo operatyviai amputuota, vėžys sugrįžo ir ėmė sparčiai plisti. Neilgai trukus mergina mirė. Coley pradėjo sklaidyti senas knygas ieškodamas daugiau žinių apie šią ligą. Jis sužinojo, kad senovėje išoperuotas vėžys atsikartodavo labai retai. Vienas chirurgas 1770 m. pranešė sėkmingai išgydydavęs šešis iš kiekvienų septynių savo pacientų. Bet antrojoje XIX a. pusėje chirurginės operacijos išgydydavo tik kas ketvirtą pacientą.

   Coley sužinojo ir dar kai ką. Šimtus metų gydytojai pasakodavo apie tariamai spontaniškai išnykstančius navikus. Ištyręs savo paties ligoninės įrašus, jis rado pacientą, kuriam navikas kakle pats išnyko prieš septynerius metus. Coley pasidomėjo tuo atveju giliau ir sužinojo, kad žmogus vis dar gyvas. Greta keisto išgijimo, visi šie žmonės turėjo ir dar vieną bendrą savybę. Visi jie buvo persirgę ūmiu infekciniu susirgimu. Tai galėjo būti gripas, tymai, ar dar blogesnė liga - maliarija, sifilis, raupai ar rožė. Daugeliu atveju, karščiui nuslūgus, ligonių navikai suskildavo - jie būdavo absorbuojami arba kitaip išnykdavo.

   Atrodė, kad infekcijos buvo svarbiausia stebuklingųjų išgijimų, o taip pat ir senovės chirurgų sėkmės priežastis. Kai nebuvo antiseptikų ar antibiotikų, pacientai, kuriems buvo operuojamas vėžys, neišvengiamai buvo infekuojami nuo purvinų įrankių, purvinų rankų ar nehigieniškų rūbų. Tačiau jau XVIII a. kai kurie chirurgai jau naudojo tam tikras primityvias "imunoterapijos" formas. Kai kurie iš jų nueidavo taip toli, kad net įšvirkšdavo į navikus maliarija ar sifiliu sergančių pacientų medžiagą. Kartais tai padėdavo. Atrodė, kad infekcija išnaikindavo paskutinius naviko gabalėlius, kurių nepasiekdavo chirurgas.

   Bet Coley laikais švara ir higiena jau buvo privalomi ir chirurgams nebūtų šovę į galvą specialiai užkrėsti savo pacientus. Tačiau kartais pacientai užsikrėsdavo netyčia. Coley pagalvojo, kad reiktų pabandyti, ar dirbtinai sukelta infekcija nepadės atsikratyti navikų.

   Jis pasirinko rožę sukeliančias bakterijas Streptococcus pyogenes, sukeliančias skausmingus ir nemalonius simptomus, bet, skirtingai nuo gangrenos, sifilio ar tuberkuliozės, retai pavojingas gyvybei. 1891 m. Coley rado pirmąjį savanorį. Vyras turėjo navikus kakle ir glandose; išoperavus jie vėl išaugo ir greitai didėjo. Coley du mėnesius kasdien švirkšdavo į navikus streptokokų "sriubą". Navikai sumažėjo. Vyras pasijuto geriau. Po to Coley sustabdė injekcijas ir navikai vėl pradėjo augti.

   Coley pasigamino stipresnę streptokokų kultūrą ir vėl pabandė. Šįkart pacientui kilo karštinė. Po dviejų savaičių kaklo navikas visai išnyko. Beveik po dviejų metų, kai Coley pasakojo apie savo rezultatus mokslinėje konferencijoje, šis navikas nebuvo ataugęs. Nors antrasis navikas nesumažėjo, ir jis nustojo toliau augti.

   Coley pabandė šį gydymą su kitais pacientais. Atmintinas buvo šeštasis atvejis. Pacientas buvo vidutinio amžiaus cigarų fabrikantas, turintis didelį odos naviką nugaroje ir antrą žąsies kiaušinio dydžio naviką kirkšnyje. Operacija nepadėjo ir abu navikai greitai vėl išaugo. Coley įšvirkštė streptokokų; navikai sumažėjo, bet nesiruošė išnykti.

   Jis pabandė naudoti iš garsiojo vokiečių bakteriologo Roberto Kocho gautą šviežią kultūrą. Cigarų gamintojas beveik iškart pradėjo karščiuoti, jo temperatūra pakilo iki 40 ^oC. Jau kitą dieną išnyko navikas nugaroje. Po trijų savaičių abu navikai visai pranyko.

   Pradžioje Coley manė, kad jam reikia gyvų bakterijų. Bet kartais net ir kasdieninės injekcijos nepadėdavo, o kitais atvejais infekcija tapdavo nevaldoma. Coley nusprendė, kad svarbiausias faktorius yra bakterijų toksinai, todėl galima naudoti ir negyvas bakterijas. Galiausiai jis pradėjo naudoti negyvų streptokokų ir kitų bakterijų, vadinamų Serratia marcensis, mišinį, kuris buvo pavadintas Coley toksinais. Jie sukeldavo susirgimo simptomus, bet paciento neužkrėsdavo. Coley tvirtino, kad ne tiek svarbu, kokia yra bakterija, kiek pats gydymo būdas. Svarbu buvo įšvirkšti toksinus giliai į naviką ir daryti tai tiek dažnai, kiek reikia karštinė sukėlimui - savaitėmis ar net mėnesiais.

   Nuo pat pradžių Coley toksinai davė gerų rezultatų. Jis išgydydavo pacientus, kurie nebeturėjo jokios kitos vilties. Nors pacientai plūste plūdo į ligoninę, Coley buvo sudėtinga juos visus gydyti. Jo bosas manė, kad kitas naujas gydymo būdas - radioterapija - yra perspektyvesnis.

   Coley sėkmingai išgydė šimtus pacientų, tačiau jo procedūra buvo sudėtingesnė ir ilgiau trunkanti. Dozę reikėdavo parinkti kiekvienam pacientui atskirai. Po Coley mirties 1936 m. susidomėjimas jo toksinais pamažu išnyko. Standartiniais gydymo būdais pasidarė radioterapija ir vėliau chemoterapija. Abi jos išmuša imunines sistemas, todėl infekcijos tenka vengti bet kuria kaina.

   Dabar vėl bandoma ieškoti, kaip priversti imuninę sistemą pačią kovoti su vėžiu. Mokslininkai susiaurino savo tyrimų sritį, daugiau dėmesio kreipdami į specifines antvėžines ląsteles ar tam tikras navikų augimą slopinančias molekules. Coley vakcina veikė tiksliai todėl, kad ji buvo labai grubi ir sukeldavo visos imuninės sistemos reakciją. Imuninė sistema geriausiai veikia kai žmogus karščiuoja. Tada kūnas pagamina daugiau imuninių ląstelių, jos yra judresnės ir kovingesnės.