Košmariškas scenarijus - lėtai kylanti jūros vandens temperatūra paskatina milžiniškų metano kiekių iš dugne esančių klodų išsiskyrimą, o tai drastiškai sustiprina šiltnamio efektą ir visuotinis atšilimas dar paspartėja. Tikėkimės, kad to neįvyks, bet jeigu taip bus, tai bus nebe pirmą kartą. Būtent tokia įvykių seka mūsų planetoje jau buvo atsitikusi prieš 55 mln. metų.

   Vandenynų dugne ir amžino įšalo zonoje esančiuose ledo hidratuose yra sukaupti didžiuliai metano - šiltnamio efektą sukeliančių dujų - kiekiai (žr. pvz. Pradedami įsisavinti nauji energijos resursai, Liepsnojantis ledas). bendras tuose angliavandeniuose esančios anglies kiekis yra vertinamas 10 000 gigatonų, dukart daugiau nei yra visame Žemėje esančiame organiniame kure ir nepalyginamai daugiau už 750 gigatonų anglies, kuri yra atmosferoje esančiame anglies dvideginyje.

   Jeigu šiandieninis atšilimas tęsis toliau ir jūros gelmių temperatūra pasieks slenkstį, ties kuriuo pradeda tirpti metano hidratai, į orą išsiskirs dideli metano kiekiai ir atšilimas dar sustiprės. Nėra žinoma, kiek toks scenarijus yra tikėtinas, bet mokslininkai parodė, kad kažkas panašaus jau buvo įvykę paleoceno eros pabaigoje. Prieš 55 mln. metų prieš staigų anglies izotopų santykio pasikeitimą ir vandens temperatūros šuolį vyko palaipsnis okeano šilimas - būtent to galima tikėtis, jeigu būtų pradėję tirpti hidratų atsargos. Nagrinėjant tai, kas įvyko paleocene, galima atsakyti į du klausimus: kiek metano gali išsiskirti vienu metu ir kaip tai paveiks klimatą.

   Paleoceno pabaigoje įvykęs temperatūros šuolis buvo vienas iš pačių staigiausių per visą geologinę istoriją. Per kelis tūkstančius metų paviršiaus temperatūra pakilo apie 8 ^oC, o gelmių vandens temperatūra - apie 5 ^oC. Šiaurės Karolinos universiteto mokslininkų grupė, vadovaujama Deboros Thomas, ištyrė anglies izotopų lygius tūkstančiuose suakmenėjusių jūros gyvūnų liekanų ir pirmąkart atkūrė pilną įvykių seką.

   Svarbiausia yra tai, kad jie nustatė, jog jūros temperatūra pradėjo palaipsniui kilti dar prieš prasidedant pirmajam metano išmetimui. Paleoceno eros pabaigoje su metanu į atmosferą pateko apie 1200 gigatonų metano, maždaug tiek pat, kiek jo tuomet ir buvo hidratų kloduose. Kai tik jūros temperatūros viršijo tam tikrą slenkstį, visi hidratai išsiskyrė per seką kaskadų, kiekvienas iš kurių vis padidindavo temperatūrą. Po to padidėjusios temperatūros buvo stebimas ištisus 200 tūkst. metų. Tie drastiški pokyčiai labai pakenkė vandenynų planktonui, daug kurio rūšių visai išnyko. Tačiau atšilęs klimatas padėjo atsirasti naujoms žinduolių formoms ir jų išplitimui po Žemės rutulį.

   Thomas atsargi lygindama praeitį su dabartimi. Paleocene klimatas išvis buvo kur kas šiltesnis nei dabar. Planeta neturėjo ašigaliuose neištirpstančių ledo kepurių, o vanduo prie Antarktidos buvo panašios temperatūros kaip šiandien prie San Francisko. Bet dabartiniai ledo klodai irgi yra pavojingi. Kai tirpsta dideli ledo kiekiai, tai sutrikdo jūros gelmių tėkmes ir gali ženkliai įtakoti klimatą. Šiandien klimato pokyčių "gaidukas" yra gerokai jautresnis negu prieš 55 mln. metų.