Nebeliko jokių abejonių, kad reliktinė spinduliuotė, kuri iš kosmoso pasiekia Žemę, yra labai karštos jaunos Visatos pėdsakas. Tą patvirtino ir paskutiniai matavimai, kuriuos fizikai atliko Pietų ašigalyje pastatytu teleskopu. Čikagos ir Berklio universiteto mokslininkų grupė nustatė, kad reliktinė spinduliuotė yra truputį poliarizuota, kaip tą ir numato Didžiojo sprogimo hipotezė.

   Šis pasiekimas atveria naują kosmoso tyrimų erą. Tiksliai išmatavę poliarizaciją astronomai galės sužinoti daug naujos informacijos apie Visatos kūdikystę. Gal būt pavyks nuspręsti, kuri iš kelių dabartinių laiko ir erdvės atsiradimo hipotezių yra teisinga.

   Mikrobangų spinduliuotę, sklidusią iš kosmoso, septintojo dešimtmečio viduryje visai netyčia atrado amerikiečiai Arno Penzias ir Robertas Wilsonas. Jie niekaip negalėjo pašalinti triukšmo, kurį priimdavo jų bandoma nauja radijo teleskopo antena. Galiausiai astrofizikai susiprotėjo, kad kalta ne aparatūra, o šiluminis labai karštos visatos spinduliavimas, kuris per milijardus metų užpildė visą erdvę. Kadaise visata buvo labai karšta, bet šiandien toji spinduliuotė jau gerokai ataušo. Jos temperatūra šiandien atitinka 2,7 laipsnio virš absoliutaus nulio.

   Devintojo dešimtmečio pabaigoje paleistas palydovas COBE aptiko, kad tų kosminių mikrobangų temperatūra įvairiose dangaus vietose kiek skiriasi. Dangaus temperatūros žemėlapyje buvo matyti lopai, kur visata buvo šimtatūkstantąja laipsnio karštesnė arba šaltesnė. Manyta, kad tai yra pėdsakai epochos, atitinkančios apie 300 tūkst. metų po Didžiojo sprogimo, kuomet kosmose pradėjo formuotis pirmieji dariniai.

   Dar tikslesni matavimai, kurie pastarąjį dešimtmetį buvo atliekami naudojant stratosferinius balionus, atnešė naujų netikėtumų. Pasirodo, kad minėti lopai atskleidė visatos geometriją. Visi jie atsirado maždaug prieš 14 mlrd. metų. Iki pasiekdama radijo teleskopus, spinduliuotė turėjo ilgai keliauti kosmine erdve. Jeigu ta erdvė yra išsikreipusi kaip lęšio paviršius, tai lopų vaizdas turėtų būti iškreiptas (padidintas ar sumažintas). Bet nieko tokio nebuvo stebėta, todėl nutarta, kad mūsų visatos erdvė- laikas nėra deformuoti.

   Ir tai dar ne viskas. Anot Einšteino teorijos, visatos geometrija tiesiogiai priklauso nuo energijos ir masės joje tankio. Pasirodo, kad neiškraipytame kosmose, apie kurį liudija reliktinės spinduliuotės matavimai, turėtų egzistuoti kur kas daugiau energijos ir masės, nei stebime teleskopais. Astrofizikai susidūrė su tikra mįsle, nes įverčiai rodo, kad visa mums žinoma materija tesudaro vos keliolika procentų visatos masės. Likusi masė nematoma mūsų akims. Be to, visata taip pat turi būti užpildyta paslaptinga "tamsiąja energija".

   Bet būta skeptikų, tvirtinusių, kad taip toli siekiančių išvadų daryti negalima. Ne visi sutiko, kad reliktinė spinduliuotė atspindi ankstyvuosius kosminius darinius. Juk šiluminis Didžiojo sprogimo švytėjimas galėjo susidėti su vėlesniais kosmoso istorijos įvykiais, pavyzdžiui, didžiulių galaktikų spinduliavimu. Jie galėjo susimaišyti su reliktine spinduliuote ir užtrinti Didžiojo sprogimo pėdsakus. Viena buvo aišku: jeigu mikrobangos išties liko po pirminės, karštosios epochos, tai skirtingos temperatūros sričių pakraščiuose jos turi būti kiek poliarizuotos, nes buvo veikiamos plazmos plėtimosi.

   Mikrobangų poliarizaciją pasirodė yra kur kas sunkiau matuoti negu jų temperatūrą. Todėl fizikai ir išsiruošė į Pietų ašigalį, nes ten atmosferoje yra mažiausiai drėgmės, sugeriančios mikrobangas. Matavimai truko net 271 dieną, bet baigėsi sėkmingai. Dabar kosmologai galės patvirtinti ar atmesti įvairius ankstyvojo kosmoso evoliucijos scenarijus.

   Detaliau:
http://arXiv.org/abs/astro-ph/020947