Net ir vaikas žino, kad šviesos pasverti neįmanoma. Bet taip galėjo būti ne visada. Fizikai pagaliau paaiškino vieną iš pačių kontraversiškiausių šių mokslo idėjų - tai, jog labai trumpą laiką iškart po Didžiojo Sprogimo masę turėjo ir šviesa.

   Ši idėja gimė prieš kelis metus, kuomet Tomislavas Prokopecas iš Heidelbergo universiteto Vokietijoje ir Ola Tornkvist iš Londono Imperial Cellege pabandė paaiškinti, kodėl Visatos galaktikas supa magnetiniai laukai. Jie pasiūlė hipotezę, kad laukai galėjo būti likę nuo masę turinčių fotonų, egzistavusių pradiniu sparčiai besiplečiančios Visatos momentu.

   Niekas negalėjo suprasti, kaip fotonai gali įgyti masę. Yra manoma, kad daugelio dalelių masė atsirado dėl dar neatrastos dalelės, vadinamos Higgso bozonu. Anot teorijos, erdvėje yra Higgso bozonų pripildyta jūra, kuri stabdo ja judančias daleles ir sunkina tų dalelių greitinimą. Tos dalelės, kurios yra stabdomos labiausiai, yra sunkiausios, o fotonai sąveikos nejaučia, todėl masės neturi.

   Dabar mokslininkai, vadovaujami Richardo Woodardo iš Floridos universiteto, sugalvojo, kaip fotonai vis tik galėjo turėti masę. Jie sako, kad paslaptis slypi visą erdvę persmelkiančioje vakuumo energijoje.

   Pasak kvantų fizikos, vakuumas nėra visai tuščias: jis pilnas iš nieko atsiradusių dalelių. Normaliomis sąlygomis tos dalelės susiduria ir anihiliuoja viena su kita iškart po to kai atsiranda. Bet labai trumpą laiko tarpą po Didžiojo Sprogimo Visata plėtėsi labai sparčiai, todėl galėjo nunešti daleles toli nuo viena kitos ir jos neanihiliavo, o užpildė erdvę.

   Higgso bozonai fotonų neveiks, bet šios krūvį turinčios dalelės juos paveikti gali. Todėl šioje dalelių jūroje fotonų sukūrimui prireikdavo daugiau energijos nei įprasta, todėl dalelės traukė fotonus. Faktiškai, fotono masė tuomet siekė 10-11 g. Pasibaigus pradiniam spartaus plėtimosi etapui, su šia mase susijusi papildoma energija sukuria magnetinius laukus.