Kuomet 30-metė Frances Frost leidosi pirmyn slidžių vėžėmis, besidriekiančiomis netoli Kanados miestelio Banffo, ji manė esanti viena. Po to iš nugaros prie jos tyliai prisliūkino kalnų liūtas ir griebė moterį už kaklo. Kuomet tą pačią dieną ją surado parko sargai, 60 kg sverianti katė vis dar stovėjo prie jos kūno.

   Nors panašūs užpuolimai vis dar gana reti, niekas nebeabejoja, kad jie dažnėja. Tarp 1890 ir 1970 m. JAV ir Kanadoje buvo užregistruoti vos penki atvejai, kai žmonės žūdavo juos užpuolus kalnų liūtams, tuo tarpu per pastaruosius 30 metų tokių užpuolimų buvo 14, pusė jų tenka dešimtajam dešimtmečiui. Frost, paskutinė auka, žuvo 2001 m. sausį. Pavojaus signalai skamba ne vien dėl kalnų liūtų. Praėjusią vasarą daug JAV nacionaliniuose parkuose esančių stovyklaviečių buvo uždaryta dėl padažnėjusių atvejų, kai vilkai ir lokiai užpuola turistus. Paskutinis dešimtmetis buvo pats blogiausias ir ryklių puolimų skaičiaus požiūriu. Atrodo, kad plėšrūnai sugrįžta. Kaip mes turime į tai reaguoti?

   Istoriškai plėšrūnų ir žmonių susidūrimai dažniausiai blogiau baigdavosi žvėrims. Kuomet žmonija perėjo prie žemdirbystės vystymo, žmonės nutarė su niekuo nesidalinti savo žemės ir savo galvijų bandų. Vilkai tėra vienas iš daugelio pavyzdžių. Kadaise paplitę visoje Europoje, iki XVII a. pabaigos buvo beveik išmedžioti ūkininkų. Naujose Amerikos kolonijose buvo siūlomas atlygis už kalnų liūtų ar vilkų galvas.

Seulo safario parko lankytojai gali stebėti didžiąsias kates. Bet žvėrys irgi studijuoja mus...

   Bet XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje žmonės pradėjo kitaip žiūrėti į plėšrūnus. Ekologai suprato, kad ekosistemoms reikalingi plėšrūnai, todėl daug jų rūšių pradėta saugoti. Praėjus trisdešimčiai metų jų populiacijos atsistatė ir vėl tenka susidurti su senąja problema.

   Tai ypač taikytina vakarinės Šiaurės Amerikos dalies gyventojams. Nuo Kalifornijos iki Aliaskos žmonėms vis dažniau tenka gyventi greta kalnų liūtų, dar vadinamų panteromis ir pumomis. Šių plėšrūnų populiacija Kalifornija nuo 600 1920 m. išaugo iki 6000 šiandien. Lygiagrečiai išaugo ir šioje valstijoje gyvenančių žmonių skaičius. Panašiai dalykai klostosi visoje vakarinėje Amerikos ir Kanados dalyje. Paprastas dalykas: kai daugėja ir jų, ir mūsų, susidūrimai darosi dažnesni.

   Lee Fitzhugh iš Kalifornijos universiteto Davis mieste, tirianti kalnų lūtus sako: "Žmonės keliasi į pumų gyvenamas vietas, bet pumos nėra iš ten išstumiamos. Tų vietų gyventojai stengiasi išsaugoti laukinę gamtą ir norėtų pritraukti dideles elnių bandas, o elniai yra natūralus pumų maisto šaltinis."

   Bet kalnų liūtų užpuolimų skaičius didėja ne vien dėl to. Natūraliai, žmonės nepatenka į kalnų liūtų valgiaraštį, bet naujos pažintys tarp abiejų rūšių tokią situaciją keičia. "Pumos dabar gali daug dažniau stebėti žmones," aiškina Fitzhugh. "Visos katės, ne vien pumos, pradžioje išmoka atskirti, kas yra jų potencialios aukos, o kas ne. Sutikusios nematytą padarą jos ilgai jį stebi prieš apsispręsdamos." Daugelyje užpuolimų dalyvavo jaunos pumos, kurios vis dar eksperimentuoja ieškodamos naujų aukų.

   Dažnesni kontaktai su žmonėmis kelia problemų ir susiduriant su kitomis plėšrūnų rūšimis. Pavyzdžiui, pernai Denali nacionalinio parko Aliaskoje sargybiniai turėjo uždaryti kelias stovyklas, nes jose pradėjo dažnai lankytis vilkai, vagiantys maistą ir įvairius daiktus. Žmonės vilkams ne tik asocijavosi su maistu, jie taip prijunko, kad pradėjo vogti miegmaišius ir kitus daiktus vien pažaidimui. Gyvenimas greta žmonių vilkams pasidarė pernelyg komfortabilus.

   Ilgainiui, nacionalinių parkų uždarymas nėra geriausia išeitis. Jei norime ir toliau džiaugtis neliesta gamta, reikės rimtai imtis plėšrūnų keliamos problemos. Trumpai tariant, jei norime jaustis saugūs greta jų, privalome nebeatrodyti tokie patrauklūs kąsneliai.

   Pumų gyvenamose vietose pradėtos vykdyti specialios švietimo programos, kurios jau duoda pirmuosius vaisius. Fitzhugh paskelbė "tinkamų sutikus pumą veiksmų" sąrašą. Ji, pavyzdžiui, pataria iškelti virš galvos savo striukę, pasistengti atrodyti kuo aukštesniam, iššiepti dantis ir loti kaip šuo. Jokiu būdu negalima bandyti pabėgti nuo žvėries, tai būtų tas pat, kaip pamesti naminei katei siūlų kamuolėlį.

   Aišku, didelė tikimybė, kad jums nepavyks išgąsdinti pumos, vilko ar lokio. Užpuolimai dažnėja, bet jie vis dar yra labai reti. Jeigu palyginsime mirčių dėl tokių užpuolimų statistiką su bet kokia kita priežastimi, tai toji "bet kokia kita priežastis" visada pasirodys pavojingesnė.