Ketinimai iššaukti lietų gali atrodyti keistuolio užmačiomis. Gal taip ir yra, bet įžūlios idėjos ne naujiena Stephenui Salteriui. Bangų energijos panaudojimo pionierius sumanė išspręsti pasaulį vis labiau kamuojančią vandens deficito problemą paversdamas vėjo jėgaines lietų sukeliančiomis mašinomis ir atsiras nemažai žmonių, kurie ras laiko jam išklausyti.

   Edinburgo universiteto inžinierius Salteris išgarsėjo aštuntajame dešimtmetyje, kuomet išrado "nardančios anties" tipo bangų energiją naudojantį generatorių, kuris dabar naudojamas daugelyje eksperimentinių bangų energijos jėgainių. Jis taip pat bandė sukurti distancines minų sprogdinimo mašinas. Kretoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje jis pristatė savo naujausią idėją - sklendžiančią vėjo turbiną, kuri išpurškia vandens garus aukštai į orą ir šitaip padidina vandenyno vandens garavimą ir tų kritulių žemyne kiekį.

   Jis tvirtina, kad šitaip būtų galima išvengti su vandens išteklių naudojimu susijusių konfliktų, sustabdyti dykumų plėtimąsi, išgelbėti tropinius miškus, pagerinti dirvos kokybę ir neutralizuoti klimato pokyčių įtaką. Skeptikai, be abejo, paklaus, ar šitaip galima ir arbatos išsivirti?

   Salteris siūlo naudoti žinomą Darrieus konstrukcijos turbiną. Ji panaši į 40 m aukščio mikserį su viršuje ir apačioje įtvirtintomis laibomis mentėmis, kurias vėjas suka apie vertikalią ašį.

   Nors šitaip irgi generuojama elektra, ši konstrukcija mažiau naši nei horizontalios ašies vėjo generatoriai. Tačiau Salterio nedomina elektros generavimas. Jis planuoja besisukančių menčių sukuriama išcentrinę jėgą panaudoti išmetant į atmosferą vandens lašelius. Vanduo būtų įtraukiamas į mentėse esančius vamzdelius. tų vamzdelių galuose esantys purkštukai paverstų vandenį aerozoliu ir lašelius išmestų aukštyn į rotoriaus sukurtą sūkurį.

   Salteris pabrėžia, jog dėl to milžiniškai išaugs garuojančio vandens paviršiaus plotas. Jis tvirtina, kad turbina taip pat padės įveikti pačią didžiausią jūros vandens garavimo kliūtį. Tai yra plonytis nejudrus drėgno oro sluoksnis, prilipęs prie jūros paviršiaus ir neleidžiąs nuo jo atitrūkti vandens molekulėms.

   Salteris paskaičiavo, kad, kuomet vėjo greitis yra 8 m/s, kiekviena turbina galėtų per sekundę pakelti į 10 m aukštį daugiau kaip pusę kubinio metro vandens. Šimtai ar net tūkstančiai tokių mechanizmų, įrengtų karštuose pasaulio regionuose, sukurtų pakankamai lietaus, kad būtų galima įveikti sausras. 100 000 turbinų, veikiančių 100 metų, galėtų kompensuoti dėl pasaulinio atšilimo prognozuojamą jūros lygio pakilimą vienu metru.