Greta jo Pentium atrodys lyg skaitytuvai. Tačiau tai nėra karinis superkompiuteris ar kitas milžiniškas skaičių graužikas. Šis kompiuteris buvo pakrautas tuomet, kai įvyko Didysis sprogimas, ir jis veikia jau 13 milijardų metų. Taip, tai yra Visata.

   Mokslininkai žino, kad kiekviena elementarioji dalelė, tokia kaip elektronas arba fotonas, gali pernešti po vieną informacijos bitą, todėl manipuliuodami tomis dalelėmis jie gali apdoroti informaciją ir atlikti įvairius skaičiavimus. Šiuo metu mokslininkai stengiasi šitaip sukurti kvantinį kompiuterį. Toks prietaisas būtų gerokai galingesnis už tradicinius kompiuterius. Bet kyla klausimas, kokie išvis galingi galėtų būti kompiuteriai?

   "Savaime aišku, kad pats galingiausias kompiuteris bus tas, kuriame bus panaudotos visos Visatoje esančios dalelės", sako kvantinės kompiuterijos ekspertas iš Massachusetso technologijos instituto Sethas Lloydas. "Pamaniau, kad būtų įdomu suskaičiuoti, kas riboja jo galią".

   Jis pradėjo nuo visų Visatoje esančių dalelių suskaičiavimo ir nustatė, kad jos galėtų saugoti apie 10⁹⁰ bitų informacijos. Logikos operacijų, atliekamų su šiais bitais, skaičius būtų ribojamas: operacijoms atlikti reikalingos energijos, šviesos greičio, nusakančio, kaip greitai gali būti perduodama informacija, ir bėhančio laiko - Visatos amžiaus. Dabar tereikia atlikti keletą aritmetinių operacijų ir nustatysime, kad nuo Didžiojo sprogimo Visata galėjo atlikti 10¹²⁰ logikos operacijų. Palyginimui, visuose kada nors Žemėje pagamintuose kompiuteriuose galima saugoti apie 10²¹ bitų, o jų atliktų logikos operacijų skaičius tėra mažytė teorinio maksimumo dalis - apie 10³⁰.

   Ši mintis turi keistokų filosofinių pasekmių. Jei į Visatą žiūrėsime kaip į milžinišką kvantinį kompiuterį, tuomet viskas, kas joje vyksta, tėra tik to kompiuterio atliekamų skaičiavimų dalis. Bet antgamtiško programuotojo tam netgi nereikia. Lloydas mano, kad informacinę įvestį užtikrina atsitiktinės kvantinės fliuktuacijos, "užprogramuojančios" Visatą sudėtingų darinių, tokių kaip gyvosios būtybės, atsiradimui.

   Jis palygina visa tai su milijonu beždžionių, atsitiktinai barškinančių skaičius kompiuterių klaviatūrose. Tikimybė, kad šitos beždžionės surinks pirmą milijardą skaitmenų, sudarančių skaičių π, yra be galo maža, bet šansas, kad jos netyčia surinks programą, skaičiuojančią šį skaičių, gerokai didesnė, nes pati ši programa yra palyginti paprasta.