Fizikai, ištyrę rašalą, kurį naudojo Galilėjus, padeda istorikams tiksliau nustatyti, kada didysis mokslininkas atrado laisvojo kūnų kritimo dėsnį.

   Galileo Galilėjus žinomas dėl to, kad jam pavyko pirmajam suformuluoti dėsnį, tvirtinantį, kad skirtingos masės kūnai, veikiami Žemės traukos, juda tuo pačiu pagreičiu. Mokslo istorikai ilgai spėliojo, kada ir kaip jam atėjo ši idėja, leidusi pirmąkart paneigti Aristotelio sukurtą judėjimo teoriją. Dėsnio dar nebuvo 1590 m. Galilėjaus parašytame, klaidomis išmargintame traktate "Apie judėjimą", bet viskas jau savo vietose 1632 m. išėjusiame "Dialoge apie dvi svarbiausiąsias pasaulio sistemas". Tai buvo kosmologijai skirtas darbas, kuriame įrodinėta, kad Žemė sukasi apie Saulę - dėl to Galilėjus vėliau turėjo problemų iš katalikų bažnyčios pusės. Tuos du darbus skiriančiame laikotarpyje rašytos pastabos daugiausia yra nedatuotos.

   Florencijos Nacionalinio branduolinės fizikos instituto fizikai bombardavo Galilėjaus parašytus puslapius protonų pluošteliu, sukūrusiu Rentgeno spindulius, leidusius nustatyti geležies, vario, cinko ir švino santykį naudotame rašale. Buvo identifikuota daugiau kaip 20 rašalo dėmių. Iš to buvo nustatyta, kad tuo pačiu rašalu, kuriuo rašytos dėsnio formuluotės, buvo užpildytos ir 1604 m. datuotos finansinės ataskaitos.

   Dabar derindami rašalo tyrimų duomenis su kita informacija apie Galilėjaus gyvenimą mokslininkai tikisi chronologiškai sudėlioti visus likusius raštus ir taip atskleisti, kaip šis genijus artėjo prie didžiojo atradimo.