San Francisko dydžio meteoras lekia į Žemę 20 km/s greičiu, pliumpteli į tropinę Meksikos įlankos lagūną ir išrausia joje skylę, 20 kartų gilesnę už Didįjį kanjoną. Milžiniškas krateris greitai užsiveria, o išorėn plūsteli potvynio banga. Šiaurės ir Pietų Amerikas nusiaubia gaisrai, o tonų tonos į atmosferą išmestų teršalų uždengia saulę ir Žemę pasmerkia mėnesiais trunkančiai tamsai.

   Toks yra klasikinis įvykio, kuris buvo dinozaurų išnykimo prieš 65 mln. metų priežastis, paaiškinimas, tačiau ar jis yra teisingas? Kiekvienas sutinka, kad Kretos periodo pabaigoje Žemę ištiko didelis smūgis, tačiau ir praėjus daugiau kaip 20 metų po to kai buvo pasiūlytas šis, vadinamasis Kretos- Terciaro periodo (K/T) išmirimo modelis, mokslininkai vis dar ginčijasi dėl to, kas iš tikrųjų išnaikino dinozaurus.

   Vienoje pusėje yra "katastrofininkai", teigiantys, kad per kelis mėnesius ar kelis metus, dėl smūgio išnyko daugelis Žemėje egzistavusios gyvybės formos. Kitoje yra "gradualistai", kurie nurodo į tai, jog iškasenos liudija, kad rūšių įvairovė nuosekliai mažėjo jau kelis šimtus tūkstančius metų iki pasibaigiant Kretos periodui. Jie neneigia paties smūgio buvimo fakto, bet sako, kad gyvybės formos išnyko ne dėl jo.

   Visame pasaulyje atlikti iškasenų tyrimai rodo, kad prieš 65 mln. metų Žemėje vyko staigūs pokyčiai. Ryškiausias jų yra dinozaurų išnykimas. Bet išnyko ir kitos svarbios rūšys: pterozaurai, pleziozaurai, mozazaurai ir amonitai, o taip pat daug žuvų, planktono ir augalų giminių. Išnyko apie 70 proc. visų rūšių. Atrodo, kad vienu metu visą pasaulį tuomet padengė kelių milimetrų storio nuosėdų sluoksnis.

   1980 m. tėvas ir sūnus Luisas ir Walteris Alvarezai iš Berklio universiteto (JAV) to priežastimi įvardijo meteoro smūgį. Jų prielaida rėmėsi neįprastai didele reto iridžio elemento koncentracija, aptikta netoli Gubbio miesto Italijoje ištirtame K/T ribiniame sluoksnyje. Žemės plutoje iridis yra labai retas, nes jis lengvai jungiasi su geležimi ir po to keliauja link šerdies, bet meteorituose ir vulkaninės kilmės medžiagose jo yra palyginti daug. Meteorituose ir lavoje taip pat gausu ir kitų retų metalų - platinos, rutenio, rodžio, paladžio ir osmio, bet jų koncentracijos skiriasi. K/T riboje esantis iridžio sluoksnis yra aiškus meteorų dulkių ženklas. Vėliau dideli meteoritinio iridžio lygmenys buvo aptikti daugiau kaip šimte K/T ribos tyrimų, atliktų visame pasaulyje.

   Kitas svarbus klausimas buvo, kur pataikė meteoritas? 1981 m. du Meksikos naftos kompanijos Pemex geofizikai, Glenas Penfieldas ir Antonio Carmago, netyčia aptiko Meksikos įlankoje, netoli žvejų kaimelio Chicxulubo, didžiulį kraterį. Beveik 200 km skersmens krateris iki tol nebuvo pastebėtas, nes jį dengė 1100 m storio kalkakmenio sluoksnis. Tik 1991 m. geologai suprato, kad šis krateris galėtų būti ilgai ieškota K/T smūgio vieta. Tam pagelbėjo neįprastos uolienos, atrastos Teksase, kur tarp dviejų jūrinių nuosėdų sluoksnių yra įsiterpęs smėlio sluoksnis, liudijęs apie staiga praūžusią milžiniško potvynio bangą.

   Po to Chicxulubo krateris buvo tiriamas labai aktyviai, todėl abejonių, kad jis išties buvo ta vieta, kur K/T išnykimo metu trenkė meteoritas, nebeliko. Tačiau ar dinozaurai išnyko vien dėl šio smūgio? Katastrofininkai susiduria su pora didelių problemų. Pirma, jie nežino, kiek didelis ir plačiai paplitęs buvo smūgio poveikis. Jų teorija būtų teisinga, jeigu pavyktų įrodyti, kad globalūs pokyčiai truko ne mažiau kaip metus laiko. Be to, prieš 65 mln. metų Žemėje būta ir kitų kataklizmų, kurios, gradualistų nuomone ir nuvarė į kapus dinozaurus. Maždaug prieš 65 mln. metų dabartinėje Vakarų Indijoje buvo labai suaktyvėjusi vulkanų veikla. Lava palaipsniui užliejo apie 2,5 mln. km² žemės ir sudarė bazalto sluoksnį, kurio storis ir šiandien dar yra 2 km. Per maždaug milijoną metų vulkanai išspjovė apie milijoną kubinių kilometrų lavos, begalę anglies dvideginio dujų ir vandens garų. 1981 m. Dewey McLean iš Virginijos politechnikos instituto pasiūlė, kad būtent ši Dekane, Vakarų Indijoje suaktyvėjusi vulkanų veikla sukėlė pasaulinį atšilimą, dėl kurio išnyko dinozaurai.

   Gradualistai teigia, kad jų teoriją patvirtina ir tas faktas, kad panašių supervulkanizmo ir gyvūnų išnykimo ryšio pavyzdžių būta ir daugiau. Ties Permės ir Terciaro periodų riba prieš 250 mln. metų, kuomet lava užliejo didumą dabartinio Sibiro, išnyko apie 90 proc. jūros gyvūnų rūšių. Šių metų pradžioje atsirado naujų įrodymų to, kad išnykimas vyko palaipsniui. Grupė Kinijos geologų atrado dinozaurų kiaušinių liekanas iš uolienos virš K/T ribos. Tai liudija, kad kai kurios dinozaurų rūšys gyveno ir 250 000 metų po meteorito smūgio.

   Gal būt dinozaurų žuvimo priežastis išaiškės visai netrukus. 2001 m. gruodžio mėnesį geologai pradėjo gręžti gilią skylę Chicxulubo krateryje, netoli nuo pietinio pakraščio. Vasario mėnesį užbaigus gręžimo darbus į paviršių pakeltas 1112 m ilgio ir 7,6 cm skersmens grunto bandinys, galintis papasakoti visą smūgio ir po jo sekusių įvykių istoriją.

   Šiuo metu Meksike renkasi grupės mokslininkų, norinčių analizuoti grunto bandinius. Be dėmesio nebus paliktas nei vienas akmenukas. Labiausiai domimasi išsilydžiusiomis uolienomis. Jie leis tikriau nustatyti kraterio amžių. Bet pati įdomiausia turėtų būti apatinė gręžinio dalis su joje esančiomis nuosėdinėmis uolienomis. Jos tyrimai gali atsakyti į patį svarbiausią klausimą: į kokias uolienas trenkėsi meteoritas? Kompiuteriniai modeliai rodo, kad pataikius dideliam meteoritui dėl karščio ir slėgio išsilydo žemė ir jūra, o į atmosferą patenka milijonai tonų klimatą pakeisti galinčių dujų. Sprendžiant pagal Chicxulubo kraterio dydį, į atmosferą tuomet turėjo patekti apie 200 tūkst. kubinių kilometrų Žemės plutos.

   Kaip tai paveikė planetos klimatą labai priklauso nuo uolienos prigimties. Kretos periodo pabaigoje smūgio vietoje buvo negili (10-20 m) tropinė lagūna. Jos dugną dengė nuosėdinis kalkakmenis, tuo tarpu krante plytėjo dideli anhidrido - daugiausiai kalcio sulfato - klodai. Nėra žinoma, kokia buvo šių dviejų mineralų proporcija meteorito išlydytose uolienose. Jeigu išgarinamas kalkakmenis, į atmosferą patenka CO₂, kuris pradeda ilgą klimato šiltėjimo procesą. Kita vertus, anhidridas gali sukelti apokalipsę. Jam išgaravus atsiranda sulfatiniai aerozoliai, skatinantys debesų susidarymą ir labai sumažinantys paviršių pasiekiantį Saulės spindulių kiekį. Sulfatai ir dulkės gali pasmerkti planetą metais besitęsiančiai tamsai ir šalčiui. Dar daugiau, sulfatai gali virsti sieros rūgštimi, kurios lietūs užnuodys ežerus, upes ir dirvą.

   Kitas klausimas yra, kiek stiprus buvo smūgis. Tą nustatę mokslininkai galės pasakyti, kokias pasekmes sukėlė klimatui Chicxulubo meteoritas. Tai turėtų išspręsti ginčą dėl dinozaurų išnykimo priežasties kartą ir visiems laikams.