Mažyčiai skysti lęšiai, sukietėjantys apšvietus juos šviesos blykste, gali stipriai atpiginti "optinius lustus". Bello laboratorijų mokslininkai (JAV) sukūrė technologiją, leidžiančią sukietinti skystą lęšį tada, kai tik jis įgauna reikiamą formą.

   Optiniai lustai apdoroja šviesolaidiniais "grandynais" sklindančius šviesoje įrašytus duomenų srautus. Šiuo metu lustų komponentai turi būti sutapatinami su optinėmis skaidulomis naudojant sunkiai sugraibomus miniatiūrinius robotus, vadinamus mikromanipuliatoriais.

   Bėda tame, kad, komponentams išsiskyrus bent per mikroną, šviesa nebepatenka ten, kur reikia, ir signalas dingsta. Todėl gamintojai stumdo komponentus tol, kol matavimo prietaisai neparodo, kad šviesa praeina geria, ir tik po gali privirinti atskirus gabalus prie korpuso.

   Tačiau pats suvirinimas šiek tiek pakeičia optinių komponentų suderinimą, todėl visos šios procedūros turi būti atliekamos labai atsargiai. "Kiekvienai jungčiai prireikia apie 20 min, o tai reiškia, kad optiniai lustai kainuoja šimtus kartų brangiau, nei privalėtų kainuoti," sako Tomas Krupenkinas iš Bell Labs.

   Krupenkinas nutarė patikrinti, ar tarpinis lęšis neleistų padaryti suderinimą tikslesniu. Po to, kai komponentai buvo grubiai suvirinti, jis tarp jų užlašino sūraus vandens lašą. Po lašu patalpinęs skaidrų elektrodą, jis galėjo sudaryti tarp lašo ir greta esančio dielektrinio paviršiaus potencialų skirtumą. Atsiradusi elektrostatinė jėga suplodavo lašą, todėl keisdami elektros potencialą mokslininkai galėjo tiksliai valdyti lęšio formą.

   Lęšis fokusavo jungtimi sklindančią šviesą ir kompensuodavo visus nedidelius suderinimo defektus. "Skysčiai čia labai tinka, nes jų formą galima keisti labai tiksliai ir labai simetriškai," sako jis.

   Nors skysti lęšiai buvo gaminami ir anksčiau, jie buvo perdaug nestabilūs ir pakeisdavo formą juos apvertus ar krestelėjus. Todėl Krupenkinas ir jo bendradarbis Shu Yangas pakeitė sūraus vandens lęšį skaidrių klijų lašeliu. Pridėjus į klijus truputį druskos, jie pasidarydavo pakankamai laidūs, todėl ir jų formą buvo galima keisti keičiant elektrodo įtampą. Kai tik lašelis įgaudavo reikiamą formą, mokslininkai apšviesdavo jį ultravioletine spinduliuote. Lašas pavirsdavo plastiko lęšiu.