Teks pamiršti teoriją, tvirtinančią, jog mūsų protėviai hominidai išėjo iš džiunglių su ginklais rankose ir sukūrę įvairiausių medžioklės taktikos gudrybių arsenalą. Vis daugiau mokslininkų mano, kad metas atsisakyti įprasto primityviųjų žmonių, kaip medžiotojais pavirtusių beždžionių-žudikių, įvaizdžio.

   Kalifornijos universiteto Davis mieste psichologas Richardas Crossas tvirtina, kad žmogaus evoliuciją nulėmė ilgai trukusios pastangos išsigelbėti nuo jį persekiojusių plėšrūnų. Iki mūsų pirmtakai pradėjo imti iniciatyvą į savo rankas buvo ilgas periodas, kuomet mes buvome tik aukos. Jei ši nauja teorija yra teisinga, aukos fazė evoliucijoje gali padėti suprasti ne tik mūsų baimes ir fobijas, bet ir kitas žmonėms būdingas savybes, pavyzdžiui, sugebėjimą intuityviai jausti kito mintis, lojalumo ir draugystės vertinimą, gal netgi mūsų kalbą ir technologijas.

   Daugelyje hominidų istorijos versijų yra išskiriamas maždaug prieš 5 mln. metų prasidėjęs laikotarpis, kuomet, dėl drastiškų klimato pokyčių, labai sumažėjo Afrikos tropiniai miškai ir mūsų protėviai iš medžių viršūnės Rojaus buvo priversti nusileisti ant žemės. Bet daugelis nieko nepasako apie pragarišką naujosios aplinkos prigimtį. Miške knibždėte knibždėjo tigrų, leopardų ir milžiniškų plėšriųjų lokių. Dar pavojingesnės buvo savanos, valdomos gaujomis medžiojančių plėšrūnų - milžiniškų hienų, vilko dydžio kardadančių šunų, liūtų ir kitų žvėrių. Nėra abejonių, kad šiems įgudusiems medžiotojams lėti ir menki hominidai buvo geidžiamas grobis.

   Primatams ir šiandien gresia tokie pat pavojai. Dar daugiau, tarp Amazonės džiunglėse gyvenančių pirmykščių ache genties maisto rinkikų, net 6 procentai jaunystėje žūva nuo jaguarų. Per pastaruosius 80 metų Angoloje nuo liūtų ir leopardų žuvo 393 žmonės.

   Crossas sako, kad tai tiesiogiai siejasi su mūsų protėviais. "Kai tik leopardai ar liūtai pajunta, kaip lengva atplėsti nuo žmogaus kaulų mėsą, jie tampa nepasotinami žudikai, kurie sutelkia savo dėmesį būtent į žmones. Tai galėjo akimirksniu stipriai sumažinti senovės žmonių skaičių." Crossas pabrėžia, kad iškasenos patvirtina šią hipotezę. Nuo vieno iki trijų milijonų metų senumo plėšriųjų žvėrių urvuose, aptiktuose Pietų Afrikoje, rasta 324 babuinų ir 140 australopitekų - žmogaus protėvių liekanos su žvėrių dantų ir ilčių paliktomis žymėmis. Didelė primatų liekanų proporcija liudija, kad urvuose gyveno plėšrūnai, specializavęsi babuinų ir ankstyvųjų žmonių medžioklėje.

   Tas buvimas kitų žvėrių valgiaraščio dalimi negalėjo nepaveikti žmogaus evoliucijos. Tarp medžiotojo ir medžiojamojo prasideda ginklavimosi varžybos, kurios gali nuvesti prie medžiojamojo gyvūno pasikeitimo - padidėjusios kūno masės, išaugusio startinio greičio, patobulėjusių jutimo organų. Jos taip pat įtakoja jo elgseną - imama telktis į bandas, padidėja budrumas. Taigi, jeigu plėšrūnai buvo svarbus evoliucinio slėgio faktorius, kaip jis paveikė mus?

   Crossas įsitikinęs, kad mumyse iki šiol liko daugybė medžiojamo sutvėrimo žymių. Jis sako, kad paveldėti instinktai ir intuicijos gali likti smegenyse labai ilgai. Kiti mokslininkai tuo abejoja, tačiau Crossas mano, kad jis turi tiesioginių savo teisumo įrodymų. Jis ištyrė Kalifornijos voveres, gyvenančias žemės paviršiuje, kurios, pasirodžius gyvatėms sustingsta charakteringoje ištemptoje pozoje ir apsiberia smėliu ar nukritusiais lapais. Nors tokia elgsena nepastebėta tarp joms giminingų Arktikos voverių, gyvenančių aplinkoje, kur gyvačių nėra jau 3 mln. metų, taip elgiasi Kalifornijos voverės iš izoliuotų didelės aukštumos populiacijų, kur jos negalėjo sutikti gyvačių 300 000 metų. Vertindamas atitinkamus žmonių kartų skaičius Crossas suskaičiavo, kad prisitaikymas prie plėšrūnų pavojaus gali išlikti tam pavojui išnykus virš milijono metų - pakankamai ilgai, kad jį galėtume jausti ir šiandien.

   Kiti mokslininkai tvirtina, kad kai kurios iracionalios mūsų baimės yra senovėje vyravusios pavojingos aplinkos liekana. Žmonės dažniau bijo vorų, nei automobilių, nors tikimybė žūti nuo automobilio yra daug didesnė, negu tikimybė žūti nuo nuodingo voro įkandimo. Be to vaikai kur kas geriau įsisavina faktus apie žvėrių keliamą pavojų negu informaciją apie savo aplinką. Be to jų apetitas informacijai apie plėšrūnus, net ir tuos, kurie seniai išnyko, yra nepasotinamas. Antropologas Clakas Barretas vadina tai "Juros periodo parko sindromu". Dar daugiau, netgi maži vaikai atrodo gerai suvokia plėšrūnų tikruosius tikslus, netgi jei jie ir yra nuolat bombarduojami iškreiptais vaizdais, tokiais kaip, pavyzdžiui, draugiškas liūtas iš "The Lion King".

   Mūsų lėti ir lengvai pažeidžiami protėviai, siekdami išvengti juos žudančių plėšrūnų ir negalėdami nei nuo jų pabėgti, nei juos įveikti, privalėjo išvystyti savo protinius sugebėjimus. Savo ruožtu, tie sugebėjimai vėliau nesunkiai buvo pritaikyti įvairioms socialinėms situacijoms. Gyvenimas didelėse grupėse buvo saugesnis, nes padidindavo plėšrūnų aptikimo galimybes ir netgi leisdavo juos patiems kontratakuoti.

   Gali būti, kad dar du žmogaus požymiai - kalba ir darbo įrankių gamyba - atsirado kaip gynybos nuo plėšrūnų mechanizmai. Kai kurios beždžionių rūšys skleidžia pavojaus garsus, kurie identifikuoja skirtingus plėšrūnus. Kai kurie mokslininkai mano, kad tie garsai turi pirminės kalbos požymių. Taip pat yra pastebėta, kad šimpanzės gali kontratakuoti leopardus naudodamos lazdas ir akmenis kaip ginklus. Crossas sako, kad pavojaus šūksmai ir akmenų mėtymas išsivystė anksčiau negu pradėta vaikščioti ant dviejų kojų. Gali būti, kad ankstyvieji žmonės išrado ginklus siekdami apsiginti nuo plėšriųjų žvėrių, o tik vėliau pritaikė juos medžioklei.

   Mokslininkai žino, kad jiems teks rasti dar daug daugiau savo teorijos įrodymų, bet mano, kad ji ženkliai pagerins žmonių evoliucijos supratimą. Galbūt atėjo laikas įsisąmoninti, kad mūsų stiprybės atsirado dėl mūsų protėvių silpnumo.