Galų gale ir astrofizikai galės daryti tai, ką daugelis kitų mokslininkų laiko savaime suprantamu dalyku - atlikti eksperimentus. Jie galės generuoti magnetinius laukus, kokie susidaro galaktikų centre, pasinaudodami tik lazeriu ir plona vielele.

   Astrofizikai studijuoja keistus objektus: baltuosius nykštukus, kolapsuojančias žvaigždes ar pulsarus, kurių magnetiniai laukai milijardus kartų stipresni nei Žemės. Bet savo teorijų astrofizikai patikrinti negali, nes stipriausi dirbtiniai magnetiniai laukai yra tūkstantį kartų silpnesni.

   Dabar tai gali pasikeisti, nes amerikiečių fizikai Aleksandras Kaplanas ir Peteris Školnikovas sako, kad turimi lazeriai gali sukurti milžiniškus magnetinius laukus ir labai trumpus spinduliuotės impulsus.

   Toks impulsinis lazeris turi generuoti apskritimiškai poliarizuotą šviesą, kas reiškia, jog šviesos elektromagnetinis laukas sukasi. Kiekvienas į tą lauką patekęs elektronas irgi bus sukamas ratu, todėl jis išspinduliuos siaurą Rentgeno arba gama spindulių pluoštelį. Kaplanas ir Školnikovas sako, kad, lazeriu apšvietus ploną vielelę, joje esantys elektronai suksis sinchroniškai, o pati viela spinduliuos kaip antena. Dėl interferencijos spinduliuotė išliks tik dviejose kryptyse.

   Tokią anteną mokslininkai vadina "lazertronu". Jo spinduliuojami impulsai bus milijonus kartų trumpesni, negu juos sukuriantys lazerio impulsai. Pavyzdžiui, vienos pikosekundės (10^-12 s) trukmės impulsus generuojantis lazeris galėtų sukurti vos zeptosekundžių (10^-21 s) trukmės pliūpsnius. Jais būtų galima stebėti netgi ir labai greitai judančius atomų branduolius.

   Bet akivaizdžiausiu lazertrono panaudojimu būtų milžiniški magnetiniai laukai, atsirandantys tada, kai kartu juda tiek daug elektronų. Školnikovas sako, kad ir dabartiniai lazeriai leis sukurti 1 mln Teslų magnetinius laukus - tokius, kokie supa žvaigždę - baltąjį nykštuką.

   Lazertronas padės astrofizikams suprasti, kas vyksta į tokius laukus patekusioje medžiagoje. Atomai turėtų pailgėti laukui tempiant juose esančius elektronus, bet niekas nežino, kaip tai galėtų paveikti ryšius molekulėse.

Šaltinis: Physical Review Letters v.88, p. 748011