Kuomet 1969 m. Neilas Armstrongas žingsniavo Mėnulio paviršiumi, jis pakėlė aukštyn milijardus metų nejudintas pilkas dulkes. Geologų požiūriu, ten ištisą amžinybę nieko nevyko. Nebuvo jokių nesenų išsiveržimų ar verdančios lavos ženklų, vien dulkės ir uolos.

   Jeigu neskaityti laikas nuo laiko pasirodančio vaiduokliško švytėjimo. Stebėtojai, kurie pastaruosius kelis šimtmečius žiūrėjo į Mėnulio paviršių, prabėgomis matydavo švytinčius taškus, spalvotą švytėjimą ir miglas, trunkančias nuo kelių sekundžių iki kelių valandų. Apollo astronautai netgi buvo pranešę matę Mėnulio paviršiuje nykią šviesą.

   Į tokius pranešimus reakcija dažniausiai buvo skeptiška ar net pikta. Daugelis astronomu tvirtina, kad tai - viso labo optinės iliuzijos. Tačiau pastaraisiais metais sulaukta išsamesnių stebėjimų rezultatų. Gali būti, kad Mėnulio paviršius yra kur kas įdomesnis, negu daugelis mūsų iki šiol galvojo - jis gali liudyti apie Mėnulio viduje vis dar vykstančius procesus.

   Daugelis Mėnulio švytėjimo aprašymų priklauso astronomams mėgėjams. Metams bėgant susikaupė dešimtys pranešimų apie vadinamuosius dinaminius mėnulio reiškinius TLP (Transient Lunar Phenomena). TLP didesnio dėmesio susilaukė tuomet, kai juos pradėjo matyti ir profesionalai, tokie kaip Griffitho observatorijos Los Angeles direktorius Dinsmore Alteris.

   Kiti astronomai, tokie kaip Tomas Dobbinsas iš Ohajo sako, kad beveik visus TLP galima paaiškinti Žemės atmosferoje vykstančiais reiškiniais. Staigus oro turbulentiškumas ir ryškiai apšviesta kraterio siena atrodys mirganti, o atmosferoje kybančios dulkės gali kaip prizmės suskaldyti šviesą ir sukelti violetinį, mėlyną ar raudoną švytėjimą.

   Galimybė išspręsti ginčą buvo 1994 m., kuomet į Mėnulį skrido orbitinė stotis Clementine. Astronomai mėgėjai iš 20 šalių tada be perstojo stebėjo Mėnulio paviršių, tikėdamiesi, kad Clementine kameros patvirtins, kad jų matytas švytėjimas yra realus. Deja, du stebėjimo mėnesiai buvo visai tušti.

   TLP entuziastams kyla dar viena problema: kas galėtų sukelti tą keistą švytėjimą? Trumpi blykstelėjimai gali būti priskirti meteoritų smūgiams, bet ilgiau trunkantį švytėjimą taip nepaaiškinsi. Gana paplitusi hipotezė aiškina švytėjimą meteoritų smūgių išlaisvintomis po pat paviršiumi esančiomis dujomis ar garais. Bet patys garai bus nematomi, todėl jie privalo arba fluorescuoti veikiami stiprios Saulės šviesos, arba pakelti aukštyn nuo paviršiaus ryškias dulkes. Bet kaip tos dujos išvis TEN atsirado. Kai kurių mokslininkų nuomone, Mėnulio vidus dar vis yra dalinai išsilydęs.

   1999 m. pasirodė įrodymų, kad Mėnulio švytėjimas yra realus. Prancūzų astronomijos veteranas Audoiun Dollfusas žurnale Icarus paskelbė matęs iš Langrenus kraterio sklidusį keistą švytėjimą. Jis netgi pateikė jo nuotraukas. Švytėjo vidinė 30-40 km skersmens kraterio dalis. Tai truko dvi naktis. Dollfusas nustatė, kad šviesa yra poliarizuota, todėl ji galėjo būti paaiškinama dujų pakeltų nuo paviršiaus dulkių išsklaidyta Saulės šviesa.

   Dar po metų pasirodė kiti išdujinimo teorijos įrodymai. NASA laboratorijos grupė iš Pasadenos išnagrinėjo Clementine padarytas 11 Mėnulio paviršiaus sričių, kur anksčiau buvo stebimi TLP, nuotraukas. Nuotraukose buvo matyti ryškios, rausvos nuosėdos, galbūt atsiradusios dėl palyginti nesenos vulkaninės veiklos. Dujos gali rinktis po didelėmis, ištisomis paviršiaus sritimis, o išsiveržia krateriuose, ties silpniausiomis Mėnulio žievės vietomis.

   Bet gal vieno kito keisto švytėjimo paaiškinimui ir nereikalingos visos tos dujos? 1966 m. amerikiečių zondas Surveyor stebėjo kameromis Mėnulio horizontą leidžiantis saulei ir užfiksavo keistą švytėjimą. Anot mokslininkų, jį sukėlė virš paviršiaus kybančios dulkių dalelės, palaikomos ne dujų, o elektrinių laukų.

   Saulės spinduliuotė gali sukurti trumpo nuotolio elektrinius laukus jonizuodama apšviestų uolienų paviršių. Šie laukai veiks mažas, elektriškai įkrautas dulkeles ir pakels jas iki kelių metrų. Tas pats reiškinys ties dieną ir naktį skiriančia linija gali sukelti ir horizontalius laukus. Galbūt būtent šių laukų sukelti dulkių debesys galėtų paaiškinti bent dalį TLP.