Eugenijus Podchletnovas įtikino NASA paskirti 600 tūkst. dolerių mašinos, kuri, jo tvirtinimu, ekranuoja medžiagą nuo Žemės traukos jėgos, sukūrimui. Ar garsioji agentūra padarė nesąmonę? Žurnalo "New Scientist" žurnalistas kalbėjosi su išradėju; čia perpasakojame apie tai paskelbtą straipsnį.

   Eugenijus Podchletnovas nepanašus į beprotį, net ir tada, kai laiko rankose superlaidininko diską, kuris, pasak jo, sumažina traukos jėgą. Rusų emigranto tvirtinimas sukėlė tokią audrą, jog jis prieš penkerius metus buvo išmestas iš Tamperės technologinio universiteto. Dabar jis tiria superlaidininkus greta esančiame Tamperės universitete ir nesiruošia pasiduoti.

   Podchletnovas sako, kad jo eksperimentus sėkmingai pakartojo ir kiti, kad šiuo metu jį palaiko daug įtakingų mokslininkų visame pasaulyje. Toronto universitetas, prancūzų CNRS ir netgi Boeing iš JAV - visi nori kartoti jo eksperimentus. O svarbiausia, idėja sudomino ir NASA. Šį mėnesį Ronas Koczoras iš NASA mokslinio centro Huntsvilyje pradės bandyti medžiagą nuo gravitacijos augančią mašiną.

   Koczoras įtikino NASA sumokėti 600 tūkst. dolerių firmai iš Ohio valstijos "Superconductive Components" už Podchletnovo aparato kopijos pagaminimą. Jeigu kopija veiks, tai pakeis mūsų turimą fundamentalios gamtos jėgos sampratą. O tai pakeis viską. Galėsime pamiršti raketas, vidaus degimo variklius ir ištisus teorinės fizikos skyrius. Koczoras jaučia, ką apie tai pasakys jo kritikai, bet jis mano, kad idėja nėra visai beviltiška ir nori ją patikrinti.

   Viskas prasidėjo nuo 1992 m. Podchletnovo paskelbto straipsnio, kuriame buvo pasakojama apie gravitacijos ekranavimo atradimą. Detalių straipsnyje buvo nedaug. Svarbiausios tokios: pagamink 145 mm skersmens ir 6 mm storio superlaidininko diską sekdamas specialiu cheminiu receptu, kurio Podchletnovas neatskleidžia. Atšaldyk diską žemiau -233 ^oC, po to pakelk jį naudodamas magnetinį lauką. Galiausiai, diską reikia įsukti naudojant jį supančias vijas, sukuriančias kintamąjį magnetinį lauką.

Podchletnovo antigravitacinis pritaisas traukos jėgos sumažinimui naudoja besisukantį superlaidų diską.

   Atrodo, nieko ypatingo. Tačiau Podchletnovas tvirtina, kad diską įsukus greičiau nei 5000 sūkių per minutę, virš jo patalpinti objektai prarasdavo apie 1 proc. savo sunkio. Dar padidinus sūkius, sunkis sumažėdavo iki 2 proc.

   Straipsnis neatkreipė niekieno dėmesio ir tikriausiai būtų pamirštas, jei ne tai, kad Podchletnovas tęsė bandymus ir 1996 m. pasiuntė žurnalui Physica D kitą straipnį. Straipsnį recenzavo ir jis buvo priimtas spausdinti, bet turinys pateko laikraščiams iki straipsniui pasirodant. The Sunday Telegraph paskelbus apie antigravitacinio prietaiso sukūrimą, jo autorius buvo iškvailintas viso pasaulio mokslininkų, garsiai besipiktinusių pasikėsinimu į fizikos pagrindus. Po kilusio sąmyšio Podchletnovas prarado darbą ir kuriam laikui išnyko iš akiračio. Kol jo nesurado "New Scientist" žurnalistas.

   Podchletnovui ir Koczorui pasitikėjimo pridėjo ta aplinkybė, kad ne jie vieni siūlo mažinti gravitacijos jėgą. Dar 1995 m. į Koczorą kreipėsi Alabamos universiteto mokslininkė Ning Li. Li niekuomet nebuvo girdėjusi apie Podchletnovą, tačiau ji sukūrė teoriją, nagrinėjančią elektromagnetinių laukų vertimą gravitaciniais - labai arti to, kas figūruoja Podchletnovo eksperimente.

   Po to Koczoras ir Li porą metų bandė pakartoti Podchletnovo bandymus, bet nesėkmingai. 1999 m. Koczoras pasidavė ir davė užsakymą SCI Podchletnovo aparato kopijai gaminti. Šį mėnesį - metai vėliau grafiko - jis bus perduotas NASA mokslininkams.

   Tuo tarpu Podchletnovas patyliukais tęsia bandymus. Jis giriasi pasiekęs tam tikros pažangos. Padedamas savo draugų iš Maskvos Aukštų temperatūrų instituto, jis esą sukūrė "impulsinį gravitacijos generatorių". Pasak jo, įsuktas superlaidininkas sukuria tokią jėgą, kuri nusviedžia virš jo padėtą knygą per kilometrą.

   Podchletnovas mielai leidžiasi į diskusijas apie savo darbą, bet niekam neleidžiama atvažiuoti ir stebėti eksperimentą. Anot jo, visa įranga yra įslaptintoje Maskvos universiteto dalyje, be to kartą ten patekę japonai esą jau bandė papirkti laborantus siekdami išgauti Podchletnovo paslaptis.

   Kitiems fizikams Podchletnovo įtarumas yra nesuprantamas. Robinas Tuckeris - teoretikas iš Lankasterio universiteto sako: "Kiekvienas normalus fizikas, atradęs tokį dalyką, įsikartų į aukščiausią medį ir kviestų žmones ateiti ir įsitikinti patiems. Jeigu tai iš tikrųjų tiesa, tas atradimas vertas Nobelio premijos."

   Žurnalistui Podchletnovas davė neatsekamą elektroninį adresą, būktai priklausantį Toshiba Electronics dirbančiam fizikos profesoriui Takashi Nakamurai. Užklaustas Nakamura atsakė ir pranešė, kad japonams pavyko pagerinti Eugenij-san rezultatą. Bet pasiteiravus apie tai, kur buvo skelbti šie rezultatai, Nakamura nutraukė susirašinėjimą.

   Šiuo metu Podchletnovas bendradarbiauja tik su italų teoretiku Giovanni Modanese, bandančiu sukurti eksperimentus aiškinantį modelį. Bet, kadangi ir gravitacijos, ir aukštatemperatūrio superlaidumo fizika yra ne itin suprasta, visi panašūs aiškinimai bus labai apytikriai.

   Viskas labai netikra ir neaišku. Susisiekus su keliais Ning Li kolegomis, visi pareiškė nieko nežiną apie dabartinę jos tyrimų būklę. Neprarada entuziazmo tik Koczoras: "Eksperimentai užtruks ne ilgiau kaip pusę metų. Jeigu Podchletnovo rezultatų nepavyks pakartoti, istorija tuo ir baigsis. Jeigu pavyks - tada viskas bus įmanoma. Galiausiai, tada net ir kiaulės pradės skraidyti.