Dulke buvai, dulke virsi. Mirtis aplanko kiekvieną, o po jos greitai prasideda irimas. Taip bent jau būna dažniausiai. Tačiau, karts nuo karto, kažkas - susiklosčius aplinkybėms ar dėl specialių priemonių - sustabdo tą irimą ir kūnas tampa mumija. Mus visada tie "gyvieji lavonai" taip labai stebindavo, jog būtų galima pagalvoti, kad jau seniai išsiaiškinome, kas tiksliai buvo daroma, kad tie kūnai išsilaikytų. Aišku, bendrais bruožais mumifikavimas yra suprastas - šaldymas, džiovinimas ar tam tikri chemikalai neleidžia bakterijoms ar žmogaus fermentams ardyti audinių - bet detalesnis šių procesų supratimas pradeda ryškėti tiktai pastaruoju metu, kai keli mokslininkai nutarė patys pradėti daryti mumijas.

   Paimkime, pavyzdžiui, Egipto mumijas. Mes žinome, kad šiuo atveju svarbiausias vaidmuo tekdavo dehidratacijai, pašalinančiai vandenį, be kurio bakterijos negali imtis savo darbo. Bet tikslūs Egipto balzamuotojų metodai buvo laikomi paslaptyje, o archeologai niekada nebuvo tikri, ar keliuose išlikusiuose pašalinių žmonių paliktuose aprašymuose buvo visas mumijų darytojų receptas.

   Todėl Bobas Brieris Long Ailendo universiteto (JAV) egiptologas ir nutarė, kad vienintelis antikos istorikų patikrinimo būdas yra pačiam pasidaryti mumiją sekant jų paliktomis instrukcijomis. 1994 m. jam į rankas pateko ką tik mirusio senyvo žmogaus, paaukojusio savo kūną mokslui, palaikai ir jis ėmėsi darbo. Sekdamas graikų istoriko Herodoto paliktu aprašymu, jis pašalino smegenis ir vidaus organus, o kas liko apdėjo lininiais maišeliais su natronu - druskos ir natrio karbonato bei bikarbonato mišiniu, kurį, norėdamas likti istoriškai tikslus, Brieris prisikasė išdžiūvusiuose druskinguose Egipto ežeruose. Po to kūnas, apkrautas 264 kg svorio maišelių kalnu, buvo patalpintas į sausą ir karštą kambarį. Ten jis pragulėjo 35 dienas, o grįžę mokslininkai nelabai tikėjo rasią kažką daugiau nei gabalą supuvusios mėsos.

   Kai jie galiausiai atidarė kambarį, nosys pranešė, kad naujienos gal ir nebus tokios blogos. "Kambaryje tvyrojo žuvį ir pipirus primenantis kvapas," prisimena Brierio bendradarbis Wade. "Nepasakyčiau, jog jis buvo labai malonus, bet kokčiu jo irgi nepavadinsi." Kai jie pašalino natroną, paaiškėjo, kad kūnas išdžiūvo. Be to jis atrodė kaip mumija - buvo kai oda rudos spalvos. Kitais žodžiais tariant, daugelio tikrųjų mumijų išvaizda mažai pakito net ir per 3000 metų.

   Natronas ištraukė daugiau kai pusę kūno svorio sudariusio vandens; jo liko tik sėdmenyse ir keliose nugaros vietose. Atidžiai apžiūrėję lavoną, mokslininkai ištepė jį alyvomis, o ertmes pripildė prieskonių ir medžio drožlių. Po jie įvyniojo jį į drobę -senovės Egipte ji saugojo mumiją nuo vabzdžių - ir padėjo saugoti. Dabar mumijai jau septyni metai ir jokio gedimo požymių nematyti - anot Brierio, tai liudija, kad mumifikavime svarbiausias vaidmuo tenka dehidratacijai.

   Egiptiečiai, be abejonės, buvo daug pasiekę mumifikavime, bet mumijos gali atsirasti ir be žmogaus įsikišimo. Kartais kūnas po mirties greitai atšąla ir po to lieka sušalęs, pavyzdžiui, ledyno gelmėje ar Arktikos amžinajame įšale iškastame kape. Tokie kūnai gali likti gerai išsilaikę šimtmečiais.

   Be to dar yra pelkių lavonai. Tai, kaip žmogaus palaikai gali likti nesuirę pelkėse, nėra visai aišku. Nekelia abejonių, kad vandens kape tvyrantis šaltis bei deguonies stoka labai sulėtins irimą. Tokiose sąlygose išliks nedaug bakterijų, tačiau kai kuriose pelkėse yra ir kitų, labiau egzotiškų konservantų. Sfagnumas yra neįprasta sudėtinga cukraus molekulė, randama durpinių kerpių - dažniausio pelkių augalo -lapuose. Sfagnumo molekulėse yra daug karbonilo grupių, kurios reaguos su baltymuose esančiomis amino grupėmis. Šitaip bus sustabdomas fermentų aktyvumas.

   Ne visos mumijos pasiruošusios atskleisti visas savo paslaptis. Bet jų tyrimams pasiekus molekulinį lygmenį neilgai truks ir mumijų mistiškumas bus išaiškintas.