Iki šiol manėme, kad užgrobėjai nori derybų. Dabar žinome, kad bent kai kurie jų yra pasiryžę paaukoti savo gyvybes tam, kad lėktuvas taptų kuro užpildyta 200 tonų masės raketa, žudančia tūkstančius žmonių. Ar galima kaip nors sutramdyti į lėktuvą patekusius užgrobėjus-savižudžius?

   Paprasčiausia strategija būtų neleisti jiems patekti į pilotų kabiną. Daugelis oro linijų jau seniai naudoja sutvirtintas ir visada rakinamas kabinos duris. Bet tai nesumažins piratų keliamos keleiviams ir salono personalui grėsmės. Manoma, kad praeitą savaitę kabinų durys buvo atidarytos kaip tik po tokių grasinimų. Todėl kai kurie žmonės siūlo žengti kitą žingsnį ir visiškai atskirti kabiną nuo keleivių salono.

   Tam prieštaraujantys sako, kad tai neleistų personalui padėti pilotams, jeigu jie sunegaluotų ar kitaip taptų neveiksnūs. Be to tai prieštarauja ir paties lėktuvo vado, kaip viso orlaivio vadovo, idėjai.

Biometrinės sistemos

   Bet, jeigu užgrobėjams vis tik pavyko įsibrauti į pilotų kabiną, ar negalima neleisti jiems perimti lėktuvo valdymo? Daug vilčių čia yra siejama su vadinamosiomis biometrinėmis technologijomis, leidžiančioms pasitikrinti, ar piloto krėsle sėdintis žmogus išties yra teisėtas pilotas.

   Egzistuoja nemažai elektroninių ID sistemų, kuriose naudojamas vienos ar kitos asmeniui būdingos biologinės charakteristikos: veido, akies vyzdžio, pirštų atspaudų, balso ar netgi širdies ritmo, matavimas. Biometrinės sistemos jau dabar yra naudojamos kai kuriose atominėse elektrinėse ar bankuose. Ar nevertėtų jų panaudoti ir lėktuvuose? Specialistai sako, kad ne. Tai brangiai kainuotų, todėl tuos pinigus geriau panaudoti siekiant sustabdyti teroristus ir neleisti jiems patekti į lėktuvą. Be to, papildoma sistema blaškytų lakūnų, kuriems ir taip reikia stebėti daugybę prietaisų, dėmesį.

   Bet kai kurių biometrinių sistemų lakūnas netgi nepastebėtų. Naujas širdies ritmo atpažinimo detektorius, sukurtas Džordžijos technologijos institute, gali patikrinti jūsų ID per atstumą, pasinaudodamas radaru. Sistema apspinduliuoja širdį labai nedidelės galios mikrobangomis ir, naudodama Dopplerio efektą, gali užregistruoti vos pusės milimetro dydžio judesius. Iš jų nustatomas kiekvienam žmogui būdingas vaizdas.

Autopilotas

   Ar galima būtų kuo nors padėti atėmus lėktuvo valdymo galimybę iš tų, kurie įsiveržė į pilotų kabiną? Viena galimybė būtų automatinio lėktuvo nusodinimo įrangos panaudojimas. Technologiškai jau dabar yra įmanoma lėktuvą valdyti ir nutupdyti be lakūno. Tokią sistemą įjungtų oro erdvės kontrolė, patys pilotai arba biometrinė avarinė sistema ir lėktuvas būtų automatiškai nusodintas artimiausiame oro uoste. Tačiau tokios sistemos kelia daugiau problemų nei jos gali išspręsti ir praeityje būdavo ignoruojamos. Lakūnai ir keleiviai visuomet su dideliu nepasitikėjimu žiūrėjo į tai, kad lėktuvo valdymas net ir ypatingomis sąlygomis būtų perduodamas kompiuteriui.

   Be to nemažai problemų sukeltų automatinis skridimas erdve, kurioje visi kiti lėktuvai orientuojasi pagal skrydžių dispečerių komandas. Taip pat lieka pavojus, kad tokia sistema įsijungs atsitiktinai. Bet matyt po pastarųjų teroro aktų gali tekti šiuos prieštaravimus peržiūrėti iš naujo.

Nulinis matomumas

   Pačios moderniausios sistemos leidžia nusodinti lėktuvą tokiomis sąlygomis, kai matomumas yra artimas nuliui - taip vadinami IIIb kategorijos nutūpimai. Juos galima naudoti tiktai oro uostuose, turinčiuose atitinkamą įrangą, sukuriančią lėktuvo nusileidimui reikalingą "elektroninį koridorių". Visa, ko yra reikalaujama iš lakūno, yra paspausti stabdžius ir nuvažiuoti nuo pakilimo tako. Tačiau praktikoje ši sistema labai retai naudojama iki pat galo. Beveik visada lakūnas perima valdymą paskutinėmis sekundėmis prieš paliečiant žemę.

   Karo lakūnai pradžioje labai priešinosi automatinės susidūrimų išvengimo sistemos, saugančios nuo įsirėžimo į kalną, įdiegimui, bet galiausiai įtikėjo jos privalumais. Keleivinių lėktuvų lakūnams reikės panašaus periodo atsiradus sistemoms, sugebančioms automatiškai nusodinti užgrobtą lėktuvą.

Nepilotuojami skraidymo aparatai

   Nepilotuojami skraidymo aparatai (UAV -Uncrewed Aerial Vehicles) jau dabar turi tokias automatinio skridimo galimybes, kurios vieną dieną gali pasitarnauti saugiai nuleidžiant keleivinius lėktuvus. Pavyzdžiui, kompanijos Northrop Grumman sukurtas UAV "Global Hawk" gali pakilti, skraidyti 24 valandas, nusileisti ir netgi nuvažiuoti į savo angarą visiškai automatiškai, be jokio žmogaus įsikišimo. Lėktuvą valdo du jame esantys kompiuteriai.

   Kitas amerikiečių UAV, kompanijos General Atomics "Predator" yra distanciškai valdomas žemėje esančio piloto. Kodėl tų technologijų nepanaudoti keleiviniuose lėktuvuose? Bet UAV operatoriai gali nemažai rizikuoti, o tai nepriimtina keleivinėse oro linijose. Be to teroristai galėtų slopinti valdymo signalus. Vis tik dalis specialistų mano, kad, turint galvoje naująją teroristų grėsmę, šiuos būdus irgi vertėtų išbandyti.