Pirmuosiuose pranešimuose, kurie buvo perduoti PPC bokštuose-dvyniuose dirbantiems žmonėms po teroro akto, buvo prašoma jų pasilikti savo vietose iki tol, kol bus pakviesti evakuotis. Taip paprastai yra elgiamasi kilus gaisrui aukštuose pastatuose: pradžioje žmonės yra išvedami iš arčiausiai prie gaisro židinio esančių aukštų, kad ugniagesiai galėtų pradėti gesinti gaisrą. Buvo manoma, kad visiems kitiems saugiausia bus palaukti, kol ugnis bus nugalėta.

   Šitaip atrodo teorija. Bet rugsėjo 11 d. situacija PPC buvo, toli gražu, nestandartinė. Tą dieną žmonės elgėsi ne taip, kaip buvo pasakyta, ir tikriausiai dėl to daug jų sugebėjo išsigelbėti. Dabar jau visiškai aišku, kad po šio paties didžiausio pasaulio istorijoje teroro akto teks iš naujo permastyti ir pačią dangoraižių konstrukciją.

   Tai nebuvo pirmasis teroristų bandymas sunaikinti pastatus, simbolizuojančius Amerikos finansų širdį. 1993 m. teroristai pastatė sprogmenų prikrautą sunkvežimį po bokštais-dvyniais esančiame garaže ir jį susprogdino. Tada žuvo 6 žmonės, o tūkstančiai buvo sužeisti. Po to vykęs tyrimas parodė, kad paliekant 415 m aukščio pastatus žmonėms prireikė nuo vienos iki trijų valandų laiko. Po to pastatuose buvo patobulintos evakuacijos procedūros, buvo pagerintas tam skirtų kelių apšvietimas, įrengti nauji kelią žymintys ženklai, o pačios evakuacijos vietos buvo nauolat patruliuojamos apsauginių.

   Bet visos šios priemonės buvo taikomos tik tam, ką inžinieriai vadina "normaliu gaisru". Dviejų Boingų su pilnais kuro bakais smūgiai buvo neišmatuojamai galingesni, nei toks gaisras, o po to kilę gaisrai nulėmė įvykių eigą.

   Pastatai buvo konstruojami taip, kad galėtų atlaikyti atsitiktinę nedidelio lėktuvo avariją, bet ne tiesioginį didelio reaktyvinio lėktuvo su beveik 90 000 litrų aviacinio kuro smūgį. Nuo panašių smūgių yra saugomi tiktai branduoliniai reaktoriai.

   Patys bokštai-dvyniai iš esmės buvo tuščiaviduriai plieno vamzdžiai su skylėmis langams. Viduryje esanti plieno šerdis, kurioje buvo liftai, evakuacijos laiptai ir kiti pagalbiniai įrengimai, buvo sujungti su išoriniu vamzdžiu plieninėmis grindimis.

   Smūgiai galėjo pažeisti ugniai atsparius plieninių konstrukcijų, palaikančių pastatą, apvalkalus. Be tų apvalkalų plieno kolonos greitai įkaito, suminkštėjo ir pradėjo linkti. Iš esmės, pastatai neteko savo atramų ir susmuko.

   Planuojant evakuacijos procedūras niekas nenumatė, kad pastatai sugrius per tokį trumpą laiką. Ištisos kompanijos liko savo darbo vietose. Ugniagesiai kopė laiptais link gaisro židinio. Jų drąsa buvo jų pražūtis, tačiau avarinės tarnybos tuomet niekaip negalėjo žinoti, kad pastatai tuoj tuoj grius.

   Ugniagesys gatvėje neturi jokios informacijos apie pastato tvirtumą. Bet tam pakaktų gana paprastų priemonių. Pigūs apkovos sensoriai galėtų informuoti apie pakitusias konstrukciją veikiančias jėgas ir perspėti apie artėjantį pavojų.

   Iki pasirodant ugniagesiams gaisras turėtų būti lokalizuojamas priešgaisrinių durų, priešgaisrinių sistemų ir barjerų. Bet šiuo atveju tai buvo reaktyvinio kuro sukeltas liepsnojantis pragaras. Jį gali atlaikyti tik putų gesintuvai, o jie yra įrengiami tik lėktuvų angaruose.

   Priešgaisrinės apsaugos inžinieriai turės sugalvoti, kaip panašiais atvejais greičiau evakuoti žmones. Galėtų būti naudojami ugniai atsparūs liftai arba spiraliniai nusileidimo vamzdžiai. Bet, ugniai patekus į liftą, jame pačiame gali kilti gaisras, o vamzdžiuose būtų sunku išvengti kamščių ir sužeistų žmonių..

   Niekas nebeabejoja, kad gali tekti keisti didelės rizikos pastatų konstrukciją. Gali būti, kad dangoraižiuose teks įvesti tokias pat griežtas saugos procedūras ir evakuacijos režimus, kokie yra aviacijoje. Reikia gerai išanalizuoti įvykusią nelaimę ir pasimokyti iš jos.