1815 m. birželio 18 dienos naktį sunku pamiršti. Po 23 karo Europoje metų Napoleonas susidūrė su susivienijusiomis Anglijos, Olandijos ir Prūsijos pajėgomis ties Vaterlo. Apie 10 val vakaro mūšis buvo baigtas. Prancūzai buvo sutriuškinti, o 50 000 vyrų užmušti ar sužeisti gulėjo mūšio lauke. Nuostoliai buvo milžiniški, bet buvo viena žmonių grupė, kuri turėjo pagrindą dėl to džiūgauti. Tai buvo dantistai, vylęsi pasipelnyti iš didžiulių jiems į rankas patekusių dantų atsargų. Didumą XIX-ojo šimtmečio pacientai, turėję daug pinigų, bet mažai dantų, buvo pasiryžę už gerus dantų protezus sumokėti milžiniškas pinigų sumas. Geriausi protezai buvo gaminami iš tikrų žmonių dantų. Beveik visuomet paklausa žymiai viršijo pasiūlą, tačiau karai vis padėdavo išspręsti šią problemą. Vaterlo skerdynės leido sukaupti tiek atsargų, kad jų pakako visai Europai, o dantys netgi buvo plukdomi ir į Ameriką.

   Vaterlo mūšis baigėsi labai tinkamu metu. Kovai blėstant ėmė temti, todėl marodieriai galėjo netrukdomi imtis savo darbo. Pilki šešėliai slinko nuo vieno lavono prie kito, rinkdami kareivių ginklus ir ieškodami vertybių, paslėptų kruvinose žuvusiųjų uniformose. Po to atėjo metas paskutiniam mirusiųjų išniekinimo etapui: su įgudimu, kurio galėtų pavydėti daugelis dantistų, jie tyliai išraudavo ir susikraudavo į savo kišenes likusius priekinius dantis.

   Mirusiųjų dantų panaudojime taisant gyvųjų dantis nebuvo nieko naujo. Tačiau tuokart labai skyrėsi viso to mastai. Rinką užplūdo tiek daug protezų, pagamintų iš kareivių dantų, kad jie netgi buvo imti vadinti Vaterlo dantimis. Klientų tai neatstumdavo - priešingai, parduodant protezus tai buvo vertinama, kaip jų privalumas. Jau geriau turėti santykinai jauno ir sveiko vyro, užmušto patrankos sviedinio ar kardo smūgio, negu iltinius dantis, išrautus iš ligų sudarkyto, karste yrančio lavono arba pakaruoklio, kuris ilgai kyburiavo kilpoje.

   Iki XVIII amžiaus dirbtiniai dantys buvo daromi taip pat, kaip ir VI a. pr. Kristų. Tuomet patys sumaniausi dantų protezuotojai buvo etruskai. Jie gamindavo fantastiškai tobulus auksinius tiltelius. Priklausomai nuo tarpo dydžio, jie darydavo kelis auksinius žiedus. Išorinis buvo tvirtinamas prie artimiausiųjų sveikų dantų, o likusieji buvo užpildomi dirbtiniais dantimis išraižytais iš dramblio kaulo ir įtvertais reikiamoje vietoje aukso smeigėmis. Jie ne tik puikiai atrodė, bet galėjo būti saugiai naudojami valgant. Apie vėlesnes dantų protezų konstrukcijas to paties pasakyti jau nebebuvo galima.

   XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje žmonės šiurpo nuo minties apie dantų praradimą: bedančių skruostai įdubdavo, be laiko juos sendindami. Be dantų buvo sunku aiškiai kalbėti, todėl aukštesniuose visuomenės sluoksniuose bedančiai linkdavo patylėti, nei rodyti savo plikas dantenas. Tie, kurie tik galėjo sau tai leisti, statydavosi dantų protezus.

   Tačiau protezai retai gerai tikdavo. Jie atrodydavo nenatūraliai, o dauguma atvejų jais buvo pavojinga valgyti. Kai kurie protezai buvo raižomi iš vientiso dramblio kaulo gabalo. Sudėtingesnieji protezai buvo tvirtinami prie jaučio ar begemoto kaulo plokštelės. Patys dirbtiniai dantys buvo irgi gaminami iš tos pačios medžiagos, jei tiktai dantistams nepavykdavo gauti žmogaus dantų.

   Didžiausias trūkumas buvo tas, kad kaulas buvo be emalio, todėl jis greitai pradėdavo gesti. Tai buvo palydima nuolatinio gedimo skonio burnoje ir prasto iš jos sklindančio kvapo. Iš žmogaus dantų pagaminti protezai buvo daug geresni. Jie geriau atrodė, buvo atsparesni ir ilgiau neprarasdavo spalvos; nors jie irgi gesdavo ir ilgainiui turėdavo būti pakeisti.

   Todėl dantistams labiausiai reikėjo nuolatinių žmogaus dantų atsargų. Jų nuolat trūkdavo, o kainos buvo fantastiškos. Kartais pavykdavo įtikinti varguolius, kad jie atsisakytų savo sveikų dantų. 1783 m. Niujorko laikraštyje dantistas siūlė po dvi ginėjas už kiekvieną sveiką dantį. Bet žmonės turėjo būti labai nusivylę gyvenimu, kad parduotų savuosius dantis. Mirusiųjų įtikinėti nereikėjo.

   Išrankesniam pacientui dantys iš mūšio lauko buvo geriausias dalykas, kurio jis tik galėjo tikėtis. Juos ne visada pavykdavo gauti. Daug antrinių dantų atkeliaudavo iš lavoninių, prozektoriumų ar kartuvių. Pagrindiniai tokių dantų tiekėjai buvo tie, kurie vogdavo lavonus ir pardavinėdavo juos medicinos mokykloms. Dantys duodavo didžiausias to verslo pajamas. Netgi tuomet, kai būdavo iškasamas pernelyg suiręs, kad tiktų anatomijos pamokoms, kūnas, jie vis tiek galėdavo įsidėti kišenėn gražią pinigų sumelę vien pardavę jo dantis.

   Astley Cooperis, vienas populiariausių XIX a. pradžios Londono chirurgų, duodavo darbo visam būriui kapinių plėšikų. Jis pirkdavo lavonus, bet dantys patekdavo kažkur kitur. Anot jo sūnėno Bransby Cooperio, parašiusio "Astley Cooperio gyvenimą", tie plėšikai kartais net nesirūpindavo pasiimti patį lavoną. "Kapai ne visuomet buvo atkasami dėl viso lavono, nes vien jo dantys duodavo uždirbti tiek, kad atsipirktų visi šio niekingo užsiėmimo rūpesčiai ir su juo susijusi rizika. Tuo metu kiekvienas Londono dantistas būtų nupirkęs iš tų žmonių dantis." Neverta sakyti, jog dantistai tuo niekuomet nebūtų prisipažinę. Vietoje to, jie užtikrindavo savo pacientus, kad dantys atkeliavo iš paties saugiausio iš šaltinių - mūšio lauko.

   Iki Vaterlo mūšio atsargas buvo gerokai papildęs Pirėnų pusiasalyje vykęs karas. Dantų medžiotojai sekė paskui armijas, pasirodydami kai tik iš mūšio lauko pasitraukdavo gyvieji. "Tegu tik prasideda mūšis, ir dantų nepritrūks", sako "Astley Cooperio gyvenime" vienas toks medžiotojas. Dantų buvo tiek daug, kad jie buvo vežami į užsienį statinėmis. 1819 m. amerikiečių dantistas Levi Spear Parmly, vaškuoto siūlo dantims valyti išradėjas, rašė turįs tūkstančius dantų, išrautų iš įvairiausio amžiaus kūnų, kritusių mūšio lauke.

   Tuo metu pradėjo pasirodyti pirmieji porcelianiniai dantys. Pradžioje jie dar buvo perdaug balti, pernelyg trapūs ir skleisdavo kraupų kalenantį garsą. 1837 m. dantų protezų meistras iš Londono Claudius Ashas, nekentęs prekybos mirusių žmonių dantimis, patobulino porcelianinius protezus ir pradėjo jų masišką gamybą.

   Netgi ir po to prekyba tikrais dantimis tęsėsi visą antrąją šimtmečio pusę. Atsargos išaugo Krymo karo metu šeštajame dešimtmetyje. O 1865 m. Londono "Pal Mal Gazette" buvo rašoma, kad kai kurie šio miesto dantistai vis dar nenori pereiti prie porcelianinių protezų. Dabar jiems atsivėrė naujas šaltinis: kitoje Atlanto pusėje dantų vagys darbavosi slinkdami įkandin Amerikos Pilietiniame kare kovojusių armijų.