Tolimoje praeityje Žemės vulkanai buvo kur kas pavojingesni negu šiandien. Ne todėl, kad jie buvo didesni, bet dėl to, kad jų išmetamas anglies dvideginis žymiai efektyviau naikindavo gyvybę mūsų planetoje.

   Paulis Wignallas iš Lidso (Anglija) universiteto tyrė vulkanų išsiveržimo ir masiško gyvūnų žuvimo ryšį. Ne visų išsiveržimų metu žūdavo dideli gyvūnų kiekiai, tačiau visi masiško jų žuvimo atvejai per pastaruosius 300 mln. metų sutapo su milžiniškų vulkaninės kilmės uolienų susidarymu. Dideliam jo nustebimui paaiškėjo, kad kuo seniau įvyko išsiveržimas, tuo didesnę žalą jis buvo padaręs.

   Wignallas suskaičiavo tų vulkanų "žudymo efektyvumą" lygindamas jų užmuštų gyvųjų būtybių skaičių su išmestosios lavos tūriu. Jis nustatė, kad tokio pat dydžio senesnieji išsiveržimai buvo bent 10 kartų efektyvesni žudant gyvybę, nei vėlesniais laikais įvykusios katastrofos.

   Pavyzdžiui, Permės periodo žuvimas, įvykęs prieš 250 mln. metų, Sibire paliko vulkaninių uolienų srautus, užimančius plotą, prilygstantį Vakarų Europai. Manoma, kad tie vulkanai išmetė į atmosferą su anglies dvideginiu apie 10 gigatonų anglies. Po to sekęs pasaulinis atšilimas nužudė apie 80 proc. gyvųjų jūros organizmų, o planetai, kol ji vėl atsigavo, prireikė 5 mln. metų.

   Prieš 60 mln. metų, vėlyvajame pleistocene buvo kitas didelio vulkanų aktyvumo periodas, palydėtas pasaulinio atšilimo, tačiau šiuo atveju masiško gyvūnų žuvimo nebūta. Tiesa, išnyko kai kurios gyvūnų rūšys, bet viskas grįžo į normalias vėžes jau po kelių dešimčių tūkstančių metų. Dar vėlesni išsiveržimai šiuo požiūriu išvis nedarė jokios įtakos. Wignallas ignoravo dinozaurų išnykimą Kretos periodo pabaigoje, prieš maždaug 65 mln. metų, nes daugelis mokslininkų mano, kad jį sukėlė asteroido smūgis.

   Wignallas mano, kad vėlesnieji vulkanai nužudė mažiau gyvybės, nes pačios gyvosios formos pasidarė geriau prisitaikiusios prie padidėjusio CO₂ kiekio atmosferoje. Gali būti, kad svarbų vaidmenį suvaidino ir pakitusi vandenynų cheminė sudėtis. Kuomet perskilo superžemynai ir padidėjo pakrantės ilgis, ėmė intensyviau vėdintis kvarco uolienos. Dėl to vandenynuose padaugėjo pitoplanktono ir iš atmosferos buvo sugeriami didesni CO₂ kiekiai.