Neseniai apgynęs savom disertaciją naujai iškeptas X universiteto daktaras giriasi motinai atsispausdinęs pirmąjį savo mokslinį straipsnį referuojamame žurnale. Ji klausia, kiek jam žurnalas už tai sumokėjo. Jis nustemba: "Aišku, nieko", o po to pradeda ilgą ir sudėtingą aiškinimą.

   Jo kolega, to paties universiteto mokslininkas pastebi nuorodą į šį straipsnį. Jis nueina straipsnio ieškoti į biblioteką, tačiau susilaukia atsakymo: "Mes neužsisakėme šio žurnalo. Nepakanka fondų."

   Tuo tarpu doktorantas aptinka straipsnio citavimą Internete ir pabando jį parsisiųsdinti. Leidėjo tinklapis atsako: "Tik užsiprenumeravusių institucijų darbuotojams".

   Dar po kelių metų tas pats daktaras bando siekti paaukštinimo darbe. Jo publikacijų sąrašas yra puikus, bet jos nepakankamai dažnai cituojamos. Paaukštinimo nepavyksta gauti. Ta pati istorija kartojasi ir bandant gauti mokslinius grantus. Jo straipsnius skaitė per mažai kitų mokslininkų, mažai kas jais rėmėsi ir juos citavo. Grantus dalijantis fondas atsiunčia neigiamą atsakymą.

   Jau beprarasdamas viltį jis nutaria parašyti knygą. Leidėjas sako, kad tai yra įdomus darbas, tačiau atsisako jį skelbti. "Bus sunku parduoti daugiau egzempliorių. Nepakankamai universitetų turi pinigų knygų pirkimui."

   Jis pabando patalpinti savo straipsnius Tinkle ir bent taip padidinti jų įtaką. Žurnalas, kuriame jis pradžioje buvo paskelbęs straipsnius pagrasina skųstis jį ir jo tinklapio prižiūrėtoją teismui. Jis klausia leidėjo, kieno autorines teises tas saugo. :Leidėjas atsako: "Jūsų."

   Kažkas čia aiškiai ne taip. Mokslininkai atiduoda savo darbo rezultatus; jiems tereikia, kad tie rezultatai būtų pasiekiami visiems potencialiems jų vartotojams. Skirtingai nei menininkai, kurie siekia už naudojimąsi Tinkle paskelbtais jų darbais užmokesčio, mokslininkai sutinka, kad jų darbus visi krautųsi Internete už dyką. Bet tai yra neįmanoma.

   Ką reikia daryti mokslininkams? Augantis nepasitenkinimas paskatino daugelio mokslinės literatūros išvadavimo scenarijų, nuo grynai utopinių ("Nesiųskime savo straipsnių į žurnalus, kurių neleidžiama skaityti veltui") iki visai ekstremistinių ("Atsisakykime referavimo ir žurnalų, apskritai").

   Kuomet spausdintas žodis buvo vienintelė mokslinių rezultatų skleidimo terpė, jam nebuvo jokių alternatyvų. Bet Internetas pasiūlė būdą, kaip išlaisvinti referuojamus mokslinius straipsnius neatsisakant pačių referuojamųjų žurnalų ir nepažeidžiant jų kopijavimo teisių. Norėdami tą literatūrą beveik akimirksniu išlaisvinti, autoriai privalo sukurti tinkle savo pačių paskelbtų darbų archyvus ir sudėti juos į savųjų institucijų elektroninių atspaudų archyvus. Nemokama archyvų kūrimo programinė įranga jau yra platinama (www.eprints.org) , o visi tokie archyvai gali būti sujungiami į vieną visumą (www.openarchives.org) - vieną pasaulinį, virtualųjį archyvą (http://cite-base.ecs.soton.ac.uk/cgi-bin/search).

   Archyvas laisvai prieinamas visiems, visur, visiems laikams.