Mokslininkai vis dar nesutaria dėl to, kodėl maždaug prieš 10 000 metų, paskutinio ledynmečio pabaigoje išmirė dramblių rūšis mamutai. Rossas McPhee iš Niujorko Gamtos muziejaus pasiryžęs išsiaiškinti šią paslaptį. Jo hipotezė yra tokia: kuomet žmonės traukė į rytus per Sibirą ir per Beringo sąsmauką pagaliau pasiekė Ameriką, jie nešė su savimi sukėlėjus ligos, nuo kurios didieji žvėrys nesugebėjo apsisaugoti. Gal būt tai buvo virusai slogos, su kuria Mamutai niekad iki tol savo evoliucijos metu nebuvo susidūrę ir prieš kuriuos jų imuninė sistema pasirodė bejėgė. McPhee pateikia kelis tokių katastrofiškų žvėrių ir naujų ligų sukėlėjų susidūrimo atvejus: jūrų liūtai Šiaurės jūroje, liūtai, hienos ir laukiniai šunys Afrikoje. Tiesa, šiuo atveju žvėrys neišnyko visiškai, bet jų populiacijos buvo grėsmingai sumažėjusios.

   Norėdamas patvirtinti savo spėjimą zoologas rengia vieną ilgą ekspediciją į Sibirą po kitos. Jis tikisi surasti kuo jaunesnio mamuto skeletą ir jame aptikti žmonių pernešto ligos sukėlėjo DNR liekanas. Iki šiol egzistavo dvi mamutų išnykimo teorijos: besaikės medžioklės ir klimatinė. Pirmoji tvirtina, kad prieš 10000 metų žmonės jau buvo tokie apsukrūs medžiotojai, kad jiems nesudarė jokių problemų paguldyti žemėn mamutą. Žvėrys išnyko, nes jie buvo perdaug intensyviai medžiojami žmonių. Antroji hipotezė sieja mamutų išnykimą su paskutiniojo ledynmečio pabaigoje vykusiais klimato pokyčiais. Ledynams atsitraukiant vasaros ir žiemos temperatūrų skirtumas vis didėjo, pasikeitė augmenija, todėl žolėdžiai mamutai mirė nuo bado.

   McPhee abejoja abiem hipotezėmis: "Viskas rodo tai, kad neapsieita be žmogaus įtakos, tačiau nėra jokių įrodymų, kad tai buvo masiškas mamutų naikinimas juos medžiojant. Be to išnykimo ir maksimalių temperatūros pokyčių momentai tarpusavyje nesutampa. Mamutai gyveno ir po temperatūros sąlygų pasikeitimo."

   Niujorko virusologas Prestonas Marxas, kuris bendradarbiauja su McPhee, pritaria: "Virusas turėjo plisti mamutų populiacija kaip gaisras stepėje - taip greitai, kad žvėrys neturėjo jokios galimybės kaip nors nuo jo išsigelbėti." Tam turėjo būti patenkinamos trys sąlygos: virusas turėjo įveikti žmogaus ir mamuto rūšių skirtumą, turėjo greitai nužudyti žvėrį, o žmogus turėjo būti nuo viruso nemirštantis pernešėjas. Tokių mikroorganizmų pavyzdžių aptikti nėra sunku. McPhee nuomone tokius kriterijus atitinka paukščių maliarija, kuri Havajų salose sunaikino vietines paukščių rūšis. Žmonių pagalba atkeliavę maliariniai uodai, pernešę ligą nuo paukščio prie paukščio, sąlygojo ištisų sparnuočių rūšių išnykimą.

   Rossas McPhee tikisi rasti įrodymų Čiukčių jūroje esančioje Vrangelio saloje. Šioje saloje 1993 m. rusų zoologai aptiko iki tol nežinomo mamuto-nykštuko skeletą. Visus labai nustebino skeleto amžius, parodęs, jog Vrangelio saloje mamutai išnyko vos prieš 4000 metų - tai reiškia, kad jie pergyveno savo didžiuosius giminaičius žemyne net šešiais tūkstantmečiais. Tai reiškia, kad mamutai egzistavo dar faraonų Egipto laikais. Tiesą sakant, tarp išlikusių Egipto sienų tapybos pavyzdžių yra vienas, kurį kai kurie mokslininkai laiko mamuto-nykštuko atvaizdu.

   McPhee labai svarbu rasti kuo jaunesnį skeletą, nes genetinė medžiaga yra labai sparčiai - kuo senesni yra bandiniai, tuo mažesnė tikimybė rasti juose pakankamai didelius tyrimams DNR fragmentus. Amerikiečiai jau gali pasigirti panašiu pasiekimu: iš mamuto kaulų DNR jiems pavyko išskirti vadinamąjį endogeninį virusą. Tiesa, jis nesukelia ligų - visi iki šiol ištirti žinduoliai, tame tarpe ir žmogus, savo genetiniame kode turi tokiuos endogeninius virusus. Bet šis atvejas liudija, kad seną genetinį kodą galima tirti ir naudojant iškasenas.

   Netgi jei McPhee ir pavyktų pagrįsti savo spėliones, tai dar nebūtų galutinis įrodymas, kad mamutai išmirė dėl žmonių atneštų virusų. Tikimiausia, kad savo vaidmenį suvaidino visi trys faktoriai: klimato pokyčiai susilpnino mamutus, juos gerokai apnaikino medžioklė, o virusas tiesiog pribaigė nusilpusią populiaciją.