Paaiškėjo tai, kodėl plėšrūs paukščiai leidžiasi prie nusižiūrėtos aukos ne tiesiai, o sukdami spiralę. Jie taip elgiasi todėl, kad šitaip geriau išnaudoja ypatingai gerą savo šoninę regą, žurnale "New Scientist" sako biologas iš JAV.

   Vance Tuckeris iš Duke universiteto seniai negalėjo suprasti to, kaip paukščiai skrenda prie potencialios savo vakarienės. Stebėdamas sakalus jis nustatė, kad tie, priartėję prie grobio mažiau nei per 1,5 km, visuomet pradeda skristi kreiva trajektorija.

   Mokslininkas įtarė, kad paaiškinimo reikia ieškoti paukščių regos mechanizme. Testai paliudijo, kad jie geriausiai mato prieš save esančius objektus tuomet, kai jų galva pasukta į šoną maždaug 40 laipsnių kampu. Bet skrydžio metu pasukta galva padidina aerodinaminį pasipriešinimą, todėl skrydis sulėtėtų.

   Tikrindamas šią idėją Tuckeris išbandė sakalų ir vanagų modelius aerodinaminiame vamzdyje. Jėgos jutikliai užregistravo, kad esant 42 km/h vėjui paukščiai, kurių galvos buvo pasuktos 40 laipsnių kampu, patirdavo 50 proc. didesnį oro pasipriešinimą nei tie, kurie žiūrėjo tiesiai pirmyn.

   Tuckeris daro išvadą, kad, norėdami to išvengti, paukščiai laiko galvas tiesiai ir skrenda trajektorija, vadinama logaritmine spirale. Šitaip jie visada viena akimi mato savo auką. Nors spiralinis kelias yra ilgesnis, didesnis skrydžio greitis jį visiškai kompensuoja.