Idealiam sprinteriui reikia vieno dalyko - idealių kojų. Rankos kaip ir nereikalingos, nebent tam, kad išlaikyti kūno balansą. Tai sako Las Vegas įsikūrusios kompanijos "Compusport", treniruojančios geriausiuosius JAVsprinterius, biomechanikos specialistas Ralphas Mannas.

   Idealaus sprinterio kojos yra prikimštos "greitai trūkčiojančių" raumenų skaidulų, kurios susitraukia nelaukdamos, kol į audinius atkeliaus deguonis. Vidutinio žmogaus raumenyse tik apie pusė skaidulų yra "greitai trūkčiojančios", tuo tarpu olimpiečių raumenyse jų rasime net 80 procentų. Ateities sprinto žvaigždėms tokių skaidulų prireiks dar daugiau.

   Šitose skaidulose vykstančiam metabolizmui nereikia deguonies, todėl jis vyksta labai sparčiai. Kita vertus, šis procesas nėra labai efektyvus, o raumenyse greitai susikaupia pieno rūgštis ir jie nuvargsta. Bet, kadangi sprinteris pralekia 100 m per mažiau nei 10 s, tai niekam nesvarbu.

   Ūgis irgi yra labai svarbus. Ilgesnės kojos žengia ilgesnius žingsnius, todėl ir toliau turėtų tęstis sprinterių aukštėjimo tendencija. Norėdami geriau išnaudoti savo galimybes geriausieji sprinteriai labai ištreniruoja savo šlaunų raumenis. Ir bėga jie kitaip nei dauguma ilgųjų nuotolių bėgikų. Sprinteriui svarbu atsispirti nuo žemės kuo greičiau ir kuo ilgiau būti ore.

   Pavyzdžiui, vidutinio lygio sprinteris atsispiria nuo tako per maždaug 0,12 s, o geriausieji olimpiečiai tą sugeba padaryti per 0,08 s. Padauginus šiuos skaičius iš 50 žingsnių, kuriuos tenka žengti per lenktynes, gaunasi dviejų sekundžių skirtumas. Jeigu ateities čempionams pavyks nukirpti dar po 0,001 s nuo savo atsispyrimo trukmės, jie galės pagerinti pasaulio rekordą net 0,05 sekundės.