Maratono bėgikams yra svarbus vienas dalykas - deguonis. Kas belaimėtų Olimpiadoje maratono bėgimą, jo kūnas bus lyg kempinė, kiek įmanoma greičiau susiurbianti oro deguonį.

   Kadangi maratonininkų lenktynės trunka labai ilgai, jie negali pasinaudoti savo greitesniųjų kolegų patirtimi ir išsiversti iš anksto sukauptomis energijos atsargomis. Jiems reikia deguonies, kuris degintų raumenyse esantį kurą jų nenuvargindamas.

   Ta sparta, kuria maratono bėgikas įsisavina deguonį yra tikrai fantastiška - apie 50 proc. didesnė nei vidutinių žmonių. Idealūs maratonininkai turi didelis plaučius ir kvėpavimo takus, galinčius įtraukti kiek įmanoma daugiau oro. Treniruotės padidina jų širdžių matmenis, todėl širdys gali perpumpuoti daugiau kraujo; padidėja ir raumenis deguonimi aprūpinančių kraujagyslių skaičius.

   Šis deguonies perdirbimo konvejeris nenutrūkstamai veikia nematomame raumenų ląstelių pasaulyje. Geriausiųjų maratono bėgikų raumenyse rasime dvigubai daugiau nei pas paprastą žmogų mitochondrijų - ląstelės variklių, naudojančių deguonį deginant cukrų. Visas sportininko kūnas yra ištisas deguonies padavimo į raumenis konvejeris.

   Bet tam konvejeriui reikia ir ypatingų raumenų. Greitai trūkčiojančios skaidulos bus maratonininko trūkumas, jo kojose apie 75 proc. sudaro kitokios - lėtai susitraukiančios skaidulos. Šios sugeba efektyviai įsisavinti deguonį ir gali nenuvargdamos susitraukinėti ilgesnį laiką.