Juodojoje jūroje viena medūza ryja kitą. Vėliau jūroje pasirodžiusi medūzų rūšis baigia išnaikinti kitą, kuri, atkleiavusi į Juodąją jūrą devintajame dešimtmetyje gerokai suardė jos ekologinę pusiausvyrą.

   Pirmieji nelaimės ženklai pasirodė dar aštuntajame dešimtmetyje, kuomet pradėjo reikštis didėjančio druskingumo ir taršos bei per didelių žvejybos apimčių įtaka. Tuomet, tikriausiai iš laivų išmetamo balastinio vandens, į jūrą pateko Mnemiopsis leidyi rūšies medūzos.

   Mnemiopsis pademonstravo reto dydžio apetitą ir kibo į planktoną, kuriuo maitinasi daugelis žuvų, bei į žuvų ikrus ir mailių. Medūzų daugėjo taip sparčiai, kad apie 1989 m. jų jau buvo priskaičiuojama apie milijardą tonų, tuo tarpu žuvies ištekliai ženkliai sunyko.

   Biologai svarstė, ar nevertėtų užveisti kokį nors natūralų Mnemiopsis priešą, pavyzdžiui kitą medūzą Beroe ovata. Bet nutarta nerizikuoti, nes biologinės kontrolės būdai kartais duoda visiškai nelauktų ir pragaištingų rezultatų. Galiausiai, 1997 m. B.ovata pati atkeliavo į Juodąją jūrą, matyt irgi balastiniame vandenyje.

   Biologai negalėjo patikėti savo akimis. Nuo pat Beroe pasirodymo momento Mnemiopsis populiacija ėmė sparčiai mažėti, o planktono gausėti. Kitose vietose jau buvo pastebėta, kad išnaikinusios Mnemiopsis Beroe veikiau pačios išmirs badu, nei suras kitą maisto šaltinį. Todėl Juodosios jūros laukia neblogos perspektyvos.