Lenkų chemikai surado, kaip sunaikinti liuizitą, vieną bjauriausių XX a. cheminių ginklų. Kaip ir garstyčių dujos (ipritas), liuizitas dusina ir degina; jį negalima sudeginti dėl sudėtyje esančio arseno. Arsenas arba išlėks per kaminą, arba pernelyg užnuodys pelenus.

   1945 m. sandėlyje netoli Lodzės lenkai aptiko devynias tonas adamsito, giminingų liuizitui, sukeliančių vėmimą ir naudojamų malšinant riaušes dujų. Ant talpų, kuriose buvo saugomos dujos, buvo vokiški užrašai. Pagal Tarptautinę cheminių ginklų sutartį, aptiktus cheminius ginklus privalo pasiimti ir sunaikinti ta šalis, kurioje jie buvo pagaminti. Bet Vokietija paneigė turinti ką nors bendro su šiuo radiniu, o Lenkija nesugebėjo to įrodyti. Todėl naikinti pavojingąjį radinį teko patiems lenkams.

   Tą pavyko padaryti panaudojus adamsito reakciją su fosforo rūgštyje esančiu vandeniliu. Tokios reakcijos niekas iki tol nebuvo bandęs. Skirtingai nuo kitų metodų, kuriuose atsiranda nuodingos arseno druskos, ši technologija duoda gryną arseną, kurį galima panaudoti, pavyzdžiui, gaminant stiklą.

   Toks pat procesas tinka ir liuizitui, kuris kelia žymiai daugiau problemų. Senų ginklų su liuizitu yra JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Pietryčių azijoje. Vien Rusijoje yra 6771 tonos šio chemikalo, o Kinijoje aptikta virš milijono liuizitu užtaisytų artilerijos sviedinių, Antrojo pasaulinio karo metu paliktų ten japonų.