Per visą ilgą ir pragariškai šaltą Antarktidos žiemą didžiuliai būriai imperatoriškųjų pingvinų stovi susispaudę vienas prie kito, kad galėtų geriau išsaugoti brangią šilumą. Patelė ir patinas pakaitomis tupi ant vienintelio kiaušinio arba gaubia mažylį, pasislėpusį nuo žvarbos tarp vieno iš tėvų kojų, kuomet kitas keliauja į jūrą gaudyti žuvies.

   Prancūzų mokslininkams kilo mintis nustatyti, kokiu būdu pingvinai sugeba atpažinti savo porą ar vaiką didžiuliame būryje vienas į kitą panašių paukščių. Pasirodo, jog identifikavimui yra panaudojamas greito takto kalenantis garsas, kurio paskirtis labiausiai atitiktų mūsų parduotuvėse naudojamą brūkšninį kodą. Kalenimo sekose yra nedidelės variacijos, leidžiančios paukščiams atpažinti vienas kitą. Taigi pingvinai randa vienas kitą ne regos, bet klausos dėka.