Italų archeologai netoli Pompėjos aptiko įrodymą, kad nuo 79 m. vykusios katastrofos išsigelbėję šio miesto gyventojai buvo grįžę į jį atgal. Tai liudija visa eilė kojų pėdsakų, rastų Villa Murecinoje, pastatytoje tuoj po Vezuvijaus išsiveržimo, dar nespėjus sukietėti ugnikalnio išmestiems pelenams. Viename iš šių pėdsakų netgi galima atskirti vinių, kuriomis buvo pakaustyti, matyt, legionieriaus batai, žymės. Tikriausiai tas legionierius priklausė gelbėjimo komandai, ieškojusiai išlikusių gyvų pompėjiečių. Tai patvirtina senovės raštų tvirtinimus, jog, pelenams ataušus, miestiečiai grįžo į Pompėją ir stengėsi išgelbėti, ką dar buvo įmanoma.

   Radiniai aptikti prašmatnaus antikinio viešbučio liekanose, kurios buvo atkastos dar 1959 m. tiesiant naują kelią. Viešbučio griuvėsiuose buvo rasti trijų pelenų lietuje prigėrusių žmonių skeletai. Viešbutis stovėjo ant Sarno upės kranto; jame, tikriausiai, apsistodavo turtingi pirkliai.

   19 valandų trukęs Vezuvijaus išsiveržimas prasidėjo 97 m. rugpjūčio 24 d. lengvu žemės drebėjimu, perdaug nenustebinusiu šių apylinkių gyventojų. Apie pietus Pompėjos gyventojus išgąsdino galingas vulkano riaumojimas bei jį padengęs milžiniškas debesis, pavertęs dieną naktimi. Ant miesto ėmė kristi akmenys ir pelenai, nuo kurių panikos apimti žmonės bandė gelbėtis namuose.

   Tik kitos dienos ryte, apie 7 val. prasidėjo tikrasis išsiveržimas. Greitai besileidžianti žemyn ugnies lavina sunaikinusi visa, kas gyva, ir padengė miestą šešių metrų storio vulkaninių uolienų sluoksniu. Pompėja buvo vėl atrasta tik 1863 m.