Praėjusią savaitę grupė JAV mokslininkų pasiūlė teoriją, aiškinančią, kaip, registruodami mažus biocheminių reakcijų pokyčius išoriniame magnetiniame lauke, veikia kai kurių gyvūnų vidiniai kompasai.

   Nemažai gyvūnų, tarp jų kai kurie paukščiai, ropliai ir amfibijos, orientuojasi registruodami nedidelius Žemės magnetinio lauko pokyčius. Pavyzdžiui, jūrų vėžliai sugeba pajusti net vienos dešimtosios mikroteslos dydžio pokytį - mažiau nei 0,2 proc. tipiško Žemės magnetinio lauko dydį. Bet niekas tiksliai nežino, kaip tie biologiniai kompasai veikia. Viena iš teorijų sako, kad kai kuriuose audiniuose randamos magnetito molekulės veikia, kaip mažytės kompasų rodyklėlės. Kita teorija tvirtina, jog gyvūnai jaučia magnetinio lauko poveikį biocheminėms reakcijoms.

   Niekam iki šiol nepavyko paaiškinti, kaip tokie biocheminiai kompasai galėtų veikti. Reakcijas veikia ne vien magnetiniai laukai - jų spartos atsitiktinai svyruoja ir labai priklauso nuo temperatūros. Todėl temperatūros įtaka visuomet stengsis užtušuoti mažų magnetinių laukų poveikį.

   James Weaver ir jo kolegos iš Massachusetso technologijos instituto nusprendė paaiškinti tai matematiškai. Jie pradėjo nuo lygčių, aprašančių gana bendrą reakciją, kurioje dalyvauja dvi laisvaisiais radikalais vadinamos molekulės. Po to jie pasižiūrėjo, kiek reakcijos spartą pakeis atsitiktinės aplinkos temperatūros fliuktuacijos ir išorinio magnetinio lauko pokyčiai.

   Pasirodė, kad nedidelė ląstelių grupė turėtų sugebėti aiškiai justi magnetinius signalus netgi ir nemažo šilumos "triukšmo" fone. Weaveris daro išvadą, kad gyvūnų pojūčių sistema, kurioje vyksta panašios reakcijos, turėtų būti fantastiškai jautri.

   Jis tikisi, kad grupės teorinis darbas galėtų būti panaudotas ir aiškinant tokius ginčytinus pavojaus sveikatai šaltinius, kaip elektros perdavimo linijų arba mobiliųjų telefonų sukeliami elektromagnetiniai laukai. Paprasti fizikos ir chemijos modeliai padės suprasti, kas yra įmanoma, o kas - ne.