Dabar, kai visuotinai sutarta, kad klimatą Žemėje keičia žmonių veiklos pasėkmėje į atmosferą išmestas CO₂ ir kitos dujos, tas faktas gali tapti gelbėjimosi ratu kritikų į kampą užspeistai branduolinei energetikai. Ateinantį lapkritį Hagoje (Olandija) vyksiančioje Jungtinių Tautų klimato pokyčių konferencijoje įvairių šalių atstovai turėtų nuspręsti, ar jie garantuos šios energetikos ateitį, ar pasmerks ją lėtai mirčiai.

   Reikės nuspręsti, įtraukti branduolinę energetiką ar ne į Švaraus vystymosi mechanizmo arba CDM (Clean Development Mechanism) technologijų sąrašą. Šis mechanizmas, sugalvotas 1997 m. Kyote (Japonija) vykusioje pasaulinėje klimato konferencijoje, leidžia industrinėms šalims pakeisti joms tekusią išmetamo į atmosferą anglies dvideginio sumažinimo dalį išmokomis besivystančioms šalims, kurios diegia pas save aplinkos neteršiančias technologijas.

   Jeigu branduolinė energetika būtų įtraukta į CDM sąrašą, būtų subsidijuojama iki 40 proc. naujų atominių elektrinių, statomų besivystančiose šalyse, statybos kainos. Tai galėtų visiškai pakeisti branduolinės energetikos perspektyvas. Po 1986 m. Černobylyje įvykusios avarijos naujų atominių elektrinių statyba labai sulėtėjo. Šiaurės Amerikoje ar Vakarų Europoje tokių elektrinių išvis nenumatoma statyti, o 1999 metais pasaulyje pradėti statyti tik septyni reaktoriai: trys Kinijoje, du Japonijoje ir du Pietų Korėjoje.

   CDM yra naujas branduolinės energetikos šalininkų ir jos priešininkų kovos laukas. Pirmieji sako, jog 436 pasaulyje veikiančias atomines jėgaines pakeitus organinį kurą naudojančiomis elektrinėmis, kasmet į atmosferą būtų išmetama 1,8 milijardo tonų CO₂ daugiau. Europos atominę energetiką atstovaujanti organizacija "Foratom" tvirtina, kad ši energetika turi būti įtraukta į CDM, nes ji leidžia gaminti "klimatui nekenkiančią elektros energiją".

   Savaime aišku, kad su tuo negali sutikti žalieji iš "Greenpeace". Benas Pearsonas, vadovaujantis šios organizacijos antibranduolinei kompanijai, sako, kad toks žingsnis nereikalingai stimuliuotų "šią aplinką teršiančią ir pavojingą pramonės šaką" ir užkirstų kelią naujoms atsinaujinančioms energijos technologijoms.

   Konferencijos Hagoje belaukiant ima aiškėti įvairių šalių pozicijos šiuo klausimu. Kinija, Indija, Kanada, Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV remia branduolinės energetikos įtraukimą į CDM sąrašą. Vokietija, Austrija, Švedija, Danija, Saudo Arabija ir Indonezija laikosi priešingos nuomonės. Taigi, vienybės nėra net ir tarp Europos Sąjungos šalių, o kas laimės šiame ginče dar negali pasakyti niekas.

   Niekas nesiginčija, kad atominėse elektrinėse naudojant uraną į atmosferą išmetama daug kartų mažiau CO₂ nei deginant akmens anglį, naftą ar gamtines dujas. Bet jos kelia daug kitų, labai pagrįstų rūpesčių. Londone įsikūrusi konsultacinė firma ERM kovo mėnesį pateikė savo išvadas Europos Sąjungai. Jose nurodoma, kad, vien norint, kad išliktų dabartinė 23 proc. branduolinės energijos dalis Europos elektros energijos gamyboje, tektų iki 2025 m. pakeisti 80 pasenusių branduolinių reaktorių. Europos atominės elektrinės kasmet paliktų 1500 tonų radiokatyvių atliekų, įskaitant 20 t plutonio. Tiesa, jas pakeitusios šiluminės elektrinės kasmet į orą išmestų papildomas 250 mln. tonų anglies dvideginio. Kaip šią dilemą išspręsti?

   Negana to, šis klausimas turi dar ir politinį aspektą. Atsisakius branduolinės energetikos kiltų nemažas didžiausiųjų besivystančių šalių: Kinijos ir Indijos, siejančiu su šiuo energijos gamybos būdu savo ateities viltis, nepasitenkinimas. Kita vertus, kitos besivystančios šalys, pavyzdžiui, Indonezija mano, kad branduolinės energetikos ir visų su ja susijusių problemų perkėlimas ant neturtingiausių šalių pečių tėra paprasčiausio kolonializmo atmaina.