Ežero dugne saugoma mamutų mėsa buvo svarbus akmens amžiaus žmonių, gyvenusių Šiaurės Amerikoje prieš 10 000 metų, maisto produktas. Žalia mėsa buvo skandinama nedideliuose ežeruose ir šitaip buvo ilgam išlaikoma tinkama maistui. Vienas amerikiečių mokslininkas išbandė tai praktiškai ir netgi pats pabandė valgyti kelis mėnesius šaltame vandenyje išbuvusią mėsą.

   Mičigano universiteto paleontologas Daniel C.Fischer yra mamutų ir mastodontų, dviejų didelių dramblių giminaičių, gyvenusių Šiaurės Amerikoje dar maždaug prieš 10 000 metų, specialistas. Manoma, jog abi šias gyvūnų rūšis išnaikino į kontinentą atsikraustę akmens amžiaus žmonės. Prie senųjų jų gyvenviečių yra dažnai atrandami milžiniškų žvėrių kaulai.

   Po to kai Daniel Fischer pietų Mičigane iškasė ir ištyrė daugybę mastodontų kaulų, jis susimastė, kaip ankstyvieji amerikiečiai, sumedžioję vieną ar kelis žvėris, sugebėdavo išsaugoti mėsos perteklių. Mastodontai ir mamutai svėrė po kelias tonas. Po sėkmingos medžioklės akmens amžiaus žmonių grupei tekdavo žymiai daugiau mėsos, nei jie sugebėdavo iškart suvalgyti.

   Vienoje radimvietėje, tarp mastodonto kaulų Fischeris aptiko dviejų medinių stulpų, ismeigtų į senojo ežero dugną, liekanas. Stulpų viršūnės senovėje turėjo kyšoti virš vandens paviršiaus. Aplink juos mėtėsi daug kaulų iš tų kūno dalių, kuriose būna daug ir geros mėsos. Be to tarp kaulų buvo rastos ir vidaus organų: skrandžio ir žarnų liekanos, užpildytos akmenimis ir smėliu. Daniel Fischer mano, jog priešistoriniai medžiotojai naudojo akmenų pripildytus žvėrių vidaus organus norėdami, kad paskandinta mėsa neiškiltų į vandens paviršių. Mediniai stulpai taip pat tarnavo inkarais bei pažymėdavo mėsos atsargų saugojimo vietą.

   Bet svarbiausias klausimas buvo, ar šaltame ežero vandenyje paskandinta mėsa po keleto mėnesių dar buvo valgoma. Atsakymą į šį klausimą buvo galima gauti tik išbandžius tai praktiškai, todėl Danielis po netoli universiteto esančio ežerėlio ledu pakišo keletą elnienos gabalų. Kai jis juos ištraukė iš vandens po poros mėnesių, mėsa vis dar atrodė gana šviežiai. Ištyrus ją biologijos laboratorijoje, mėsoje nebuvo aptikta jokių pavojingų mikroorganizmų.

   Savo eksperimentus Daniel Fischer pratęsė ir kitą rudenį. Vienas draugas, priverstas atsisakyti nusenusio žirgo, padovanojo jį paleontologui, kuris paskandino ežere apie 70 kg arklienos. Tam buvo panaudota pirmykščių žmonių "technologija" - inkaru tarnavo akmenų prikimštos arklio žarnos. Daniel Fischer tikrino mėsą kas kelias savaites. Jis atsipjaudavo gabaliuką mėsos ir parsinešdavo jį namo. Pradžioje jis tik apuostydavo mėsą, bet vėliau įsidrąsino ir pradėjo ją iškepęs valgyti. Nieko baisaus neatsitiko ir gabaliukai darėsi vis didesni.

   Pavasariop, kai vanduo ėmė šilti, mėsoje įsikūrė didelė laktobakterijų, dažnai pasitaikančių mikroorganizmų, randamų rūgpienyje ir sūryje ir nepavojingų žmonėms, kolonija. Daniel Fischer mano, kad šios bakterijos neleido kitiems, pavojingesniems mikroorganizmams patekti į mėsą. Bet mėsa įgavo labai neįprastą kvapą ir skonį, primenančius ilgai pagulėjusį sūrį. Laktobakterijoms pradėjus intensyviau daugintis atsirasdavo tiek daug anglies dvideginio, kad mėsa galiausiai iškildavo į paviršių. Pasak Fischerio mėsa buvo valgoma iki pat vasaros.

   Šis praktinis eksperimentas liudija, kad akmens amžiaus medžiotojai galėdavo išsaugoti mėsos perteklių ilgą laiką. Toks mėsos konservavimas būdavo svarbiausias prasidedant žiemai, nes vasarą pirmykščiam žmogui maisto rasti buvo žymiai lengviau.