Garsiojo Harvardo universiteto (JAV) geologas Paul.F.Hoffman pasiūlė gana neįprastą mūsų planetos evoliucijos scenarijų. Hoffmano ir jo kolegų nuomone prieš daugiau kaip 700 mln. metų visą Žemę dengė kilometro storio ledo sluoksnis ir ji atrodė kaip milžiniškas ledo kamuolys. Mokslininkai rado įrodymų, kad per maždaug 200 mln. metų tie ledynai bent du kartus ištirpo ir vėl sušalo.

   Anot Hoffmano geologinių bandinių, surinktų daugelyje mūsų planetos vietų: Namibijoje, Kinijoje, Australijoje, Amerikoje ir arktinių sričių kalnuose, analizė rodo, kad toje eroje, vadinamoje vėlyvuoju proterozojumi, netgi prie pusiaujo temperatūra buvo nukritusi iki -50^oC. Tik iš išsilydžiusios žemės šerdies sklindanti šiluma neleido vandenynams įšalti iki pat dugno. Žūdavo visa gyvybė, išskyrus nedaug pačių primityviausių mikroorganizmų. Baltas ledo apklotas atspindėdavo saulės spindulius, todėl ir jie negalėdavo sušildyti ledinės dykumos.

   Kai atrodydavo - planeta jau niekuomet nebeišsivaduos iš tvirtų šalčio gniaužtų, ledo dangą suplėšydavo galingi ugnikalnių išsiveržimai. Ugnikalniai išmesdavo į atmosferą didžiulius anglies dvideginio kiekius. Kadangi šaltis buvo sustabdęs visus cheminius procesus, kurių metu anglies dvideginis yra surišamas, šių dujų gana greitai susikaupdavo labai daug ir atsirasdavo kita problema - šiltnamio efektas. Per 100 metų šilumą sulaikančios dujos paversdavo milžinišką ledainę milžiniška džiovykla. Kiekvienam sugebėjusiam nesušalti gyvajam organizmui dabar grėsė būti iškeptam.

   Toliau ciklas vėl kartodavosi. Labai pakilus temperatūrai vandenynai imdavo intensyviai garuoti ir žemę plovė stiprūs lietūs. Lietaus lašuose anglies dvideginis ištirpdavo; dėl šio angliarūgštės lietaus ištvinusios upės nuplaudavo karbonatus į vandenyną, kur jie sudarė nuosėdines uolienas. Šiltnamio efektui susilpnėjus klimatas vėl darydavosi šaltesnis. Pradžioje ledu pasidengdavo arktinės jūros; baltas jų ledas atspindėdavo daugiau saulės spindulių nei tamsi jūra, todėl vėl prasidėdavo toks nesustabdomas atšalimas, kad per kokį tūkstantmetį planeta vėl pavirsdavo lediniu kamuoliu.

   Šie ekstremalūs apledėjimai vyko kaip tik prieš tai, kai Žemėje ėmė greitai atsirasti daug įvairių daugialąsčių organizmų. Šis procesas, dar vadinamas Kambro sprogimu vyko prieš nuo 575 iki 525 mln. metų. Keista, bet viskas rodo, kad būtent šios ekstremalios sąlygos ir visiška izoliacija ledo nelaisvėje bus paskatinę genetinius pakitimus ir evoliucijos paspartėjimą.

   Įrodymų savajai hipotezei mokslininkai ieškojo visame pasaulyje, ten kur buvo likę to laikotarpio - vėlyvojo proterozojaus uolienų. Reikia pastebėti, kad dabar priimta tektoninių plokščių - milžiniškų žemynų gabalų, plūduriuojančių po jais esančioje sugrūstų uolienų masėje - teorija sako, jog tuomet beveik visi žemynai buvo susirinkę pusiaujo srityje (beje Šiaurės Europos plokštę su ta vieta, kuri gerokai vėliau tapo mūsų tėvyne, prieš 600 mln. metų buvo galima rasti ten, kur dabar tvyro Atlanto vandenynas - tarp Vakarų Afrikos ir Pietų Amerikos plokščių). Taigi, vėlyvojo proterozojaus sluoksnyje rastos ledynmečio uolienos automatiškai liudytų, kad ledas toje eroje dengė visą planetą.

   Ir tokių įrodymų pavyko surasti beveik kiekviename kontinente. Ypač ryškūs jie buvo uolėtose Namibijos pakrantės kalnų atodangose. Čia ledynų buvimą praeityje įrodo uolienos, susidariusios iš tirpstant ledui likusio purvo ir nuosėdų. Tiesiai virš tų poledyninių nuosėdų rasime uolienų, kuriose vyrauja iš kalcio ir magnio karbonatų sudaryti mineralai, sluoksnius. Pastarieji mineralai yra patikimi šiltnamio Žemėje, prasidėjusio iškart po ledynmečio, cheminiai įrodymai. Panašios uolienos paprastai susidaro šiltose ir sekliose jūrose. Niekas nebūtų perdaug nustebęs, jei geologinėje mūsų planetos istorijoje ledynus ir šiltą vandenį būtų skyrę milijonai metų. Bet perėjimas tarp poledyninių nuosėdų ir juos dengiančių karbonatų sluoksnių yra labai staigus ir neleidžia tvirtinti, jog tarp jų susidarymo galėjo praeiti daugiau laiko.

   Savo straipsnį žurnale "Scientific American" , pasakojantį apie visuotinio Žemės apledėjimo tyrimus, P.F. Hoffmanas baigia išvada apie tai, jog mums reikia visuomet prisiminti, kokie ekstremalūs klimato pokyčiai gali įvykti mūsų planetoje. Per pastarąjį milijoną metų klimatas Žemėje buvo žymiai šaltesnis nei anksčiau, kai joje atsirado gyvūnai, bet netgi per patį didžiausią, prieš 20 000 metų vykusį apledėjimą iki tos ribos, kai planeta virsta vienu dideliu ledo kamuoliu, buvo dar labai toli. Artimiausiuoju metu žmonija labiau rūpinsis tuo, kad dėl jos išmetamo į atmosferą anglies dvideginio klimatas pernelyg neįšiltų, bet ar tolesnėje ateityje jos nelaukia ledinė planeta?