Vėsią 1998 m. lapkričio popietę du portugalų archeologai, apžiūrintys Lagar Velho olą kalnuose, supančiuose Lapedo slėnį, prie kažkokio graužiko išrausto urvelio pastebėjo kažin ką boluojant. Archeologai žinojo, jog besirausdami žvėreliai dažnai išneša į paviršių giliau gulinčias medžiagas, todėl vienas jų pasilenkė geriau pasižiūrėti, kas atkasta šiuo atveju. Kuomet jis vėl atsitiesė, rankoje archeologas laikė retą radinį - žmonių vaiko, palaidoto beveik prieš 25 000 metų, kaulus.

   Tiesa, ši aplinkybė paaiškėjo kiek vėliau, kai Portugalijos Istorijos instituto Lisabonoje mokslininkai kruopščiai ištyrė radimvietę. Jie atkasė puikiai išsilaikiusį keturių metų berniuko skeletą. Laidojant berniukas buvo išteptas raudona ochra, paguldytas sudegintų augalų guolyje ir apdėtas elnio dantų ir jūros kriauklelių vėriniais. Visa tai labai priminė kitus iš to laikotarpio išlikusius šiuolaikinio žmogaus kapus, aptinkamus įvairiose Europos vietose. Bet sensaciją sukėlė tai, kad nemažai anatominių skeleto ypatybių: nupjautas, be smakro apatinis žandikaulis, priešakinių dantų detalės bei trumpi stiprūs blauzdikauliai, labiau priminė ne šiuolaikinį žmogų, o neandertalietį. Skeletą tyrę mokslininkai iš to padarė išvadą, jog Lapedo slėnyje rastas vaikas yra ankstyvųjų žmonių ir neandertaliečių mišrūnas.

   Mokslininkai pradėjo lyginti šiuolaikinius žmones ir neandertaliečius nuo pat pastarųjų atradimo. Vokietijoje esančiame Neandro slėnyje 1856 m. rasti skeleto likučiai aiškiai skyrėsi nuo žmogaus kaulų, todėl jie buvo priskirti atskirai rūšiai Homo neandertalensis. Tiesa, ne visi tuomet su tuo sutiko - keli vokiečių mokslininkai tvirtino, kad rastieji kaulai priklausė suluošintam kazokų raiteliui. Bet vėliau neandertaliečių palaikų buvo rasta daugelyje kitų vietų ir dėl tų tolimų žmogaus giminaičių buvimo niekas nebeabejojo. Daug neaiškesnis buvo klausimas, kas su jais atsitiko.

   Archeologijos tyrinėjimai parodė, kad neandertaliečiai apie 200 000 metų gyveno plačiuose Europos ir Vakarų Azijos plotuose ir buvo iš ten išstūmę visus kitus ankstyvuosius žmogaus protėvius - hominidus. Neandertaliečių era - Vidurinis paleolitas arba Senasis akmens amžius, baigėsi, kuomet prieš maždaug 40 000 metų iš Afrikos į šiaurę patraukė šiuolaikinio žmogaus protėviai, dar vadinami kromanjoniečiais, pagal Cro-Magnon olą Pietų Prancūzijoje, kur buvo pirmąkart aptiktos jų liekanos. Per dabartinės Turkijos Anatoliją, Balkanus ir Vidurio Europos slėnius mūsų protėviai nukeliavo iki pat paskutinio neandertaliečių bastiono - Iberijos pusiasalio išstumdami ten gyvenusius neandertaliečius į mažiau tinkamus gyvenimui kontinento pakraščius ar paprasčiausiai juos išnaikindami. Neandertaliečiai paleontologai laikė primityviais pusžmogiais, neimliais jokioms inovacijoms, nesugebančiais mastyti simboliškai ir todėl nesukūrusiais jokios kultūros. Buvo manoma, kad per kokius 10 tūkst. metų jie visiškai išnyko, užleisdami vietą mums- pranašesnei ir labiau prisitaikiusiai prie atšiaurių ledynmečio Europos gyvenimo sąlygų rūšiai. Paskutiniai neandertaliečiams priskiriami radiniai buvo datuojami apie 26 000 m. pr. Kr.

   Lagar Velho oloje rastas skeletas liudija, kad matyt buvo kiek kitaip. Neanderalietiškų bruožų turintis berniukas gyveno net 5000 metų po to, kai, anot vyraujančios teorijos, turėjo išnykti paskutinis neandertalietis. Todėl atrodo, kad mūsų protėviai ir neandertaliečiai gana ilgai gyveno greta vieni kitų. "Mūsiškiams" jie buvo tik dar viena medžiotojų ir žemės vaisių rinkėjų grupė, tokie pat žmonės, kaip ir jie patys. Gausėja įrodymų, jog jie ir kultūriškai nebuvo ypač atsilikę nuo šiuolaikinio žmogaus protėvių. Jie sunkiai grūmėsi su pastaraisiais ir galų gale pralaimėjo. Neandertaliečių neliko, neišliko, kaip rodo neseniai žurnale "Science" paskelbti šveicarų ir rusų mokslininkų tyrimai, ir jų genų, bet tie genai yra buvę čia modernios Europos biologinės istorijos pradžioje.