Paskutinį savo smuiką Antonijus Stradivarijus pagamino Kremonoje (Italija) 1737 metais. Nuo tol visi muzikantai tvirtina, jog Stradivarijaus smuikai pasižymi ypatingu, subtiliu skambesiu, kurio neturi kitų meistrų pagaminti instrumentai. Meistrai visą laiką stengėsi prilygti Stradivarijui, o maždaug prieš šimtą metų garsiaisiais smuikais susidomėjo ir mokslininkai. Galima teigti, jog smuikas yra geriausiai ištirtas muzikos instrumentas, nors didžiojo meistro paslapties mokslui vis dar nepavyko atspėti.

   Colinas Goughas, Birmingemo (Anglija) universiteto fizikos profesorius ir, greta to, pats neprastas smuikininkas, sako: "Dabar mes visiškai priartėjome prie šios paslapties išsiaiškinimo. Nei kiek nenustebčiau, jei atspėtume Stradivarijaus smuikų gamybos receptą per artimiausius kelerius metus."

   Anksčiau jau buvo pasiūlyta daug teorijų, bet beveik visos jos buvo vėliau sugriautos. Šimtmečio pradžioje buvo manoma, jog Stradivarijus dengė savo smuikus magišku laku. Ne taip seniai ši teorija buvo patikrinta naudojant šiuolaikinius prietaisus. Lakas buvo išanalizuotas elektroniniu mikroskopu ir paaiškėjo, kad jame magijos nei kiek ne daugiau, kaip kituose to meto baldų lakuose. Be to fotografuojant ultravioletiniuose spinduliuose paaiškėjo, kad beveik visas senasis lakas seniai nusilupo ir smuikai perlakuoti iš naujo.

   Kita dar senesnė teorija tvirtino, kad Stradivarijus gamino savuosius instrumentus iš nuskendusių venecijiečių karo laivų medienos, kuri, anot šios teorijos, ilgai išbuvo vandenyje ir todėl spėjo išsivalyti nuo visų kenksmingų cheminių medžiagų. Tiesa, jokių mokslinių įrodymų, patvirtinančių šią teoriją taip ir nebuvo gauta.

   Dar liko dvi teorijos, kurių iki šiol nepavyko paneigti. Stradivarijus turėjo fantastišką savo instrumentui pasirenkamos medžiagos nuojautą. Jis rankomis išsipjaudavo pačius geriausius eglės ir klevo gabalus ir iš jų nepaprastai kruopščiai droždavo reikiamo storio ir stiprio detales smuiko korpusui. Dendrologijos - medžio rievių studijų, padedami tyrinėtojai nustatė, jog dažniausiai jis rinkdavosi apie 75 metų senumo medžius.

   Be to dabar Stradivarijaus smuikams jau arti 300 metų, o yra žinoma, kad senas medis skamba geriau už jauną, nes metams bėgant jo skaidulos sukietėja ir taip nebeslopina garso, kaip tai daro neseniai nupjauta mediena. Taigi puiki instrumento skambėjimo kokybė remiasi geriausia žaliava, amatininko meistriškumu ir garbingu smuikų amžiumi.

   Bet net ir ši teorija turi trūkumų. Vokietis smuikadirbys Duennwaldas ištyrė kaip sklinda garso bangos 30 skirtingų smuikų korpusuose. Senųjų italų meistrų instrumentai niekuo ypatingu nesiskyrė nei nuo dabar rankomis padarytų, nei netgi nuo gamyklinių smuikų. Tatai paneigia tvirtinimus, jog šiandieniniai medžio meistrai yra prastesni už senuosius. Ir, sprendžiant iš Duennwaldo analizės, smuiko amžius irgi neturi jokios reikšmingesnės įtakos.

   Iš viso ko atrodo, kad, jei Stradivarijaus smuikuose ir yra kokia nors paslaptis, tai tik dėl to, kad mokslininkai iki šiol nelabai supranta, kaip šie instrumentai išvis veikia. Smuiko konstrukcija yra tokia sudėtinga, kad sunku iš anksto numatyti, kaip jis skambės.

   "Yra daug šiandien dar nežinomų faktorių, kurių sąveika sukuria kiekvienam Stradivarijui būdingus rezonansus", sako Colinas Goughas.

   Bet ir šioje srityje mokslas artėja prie sprendimo. Padalijus visą smuiką į pakankamai daug atskirų matavimo taškų ir nustačius kaip jie juda grojant smuikininkui, kompiuterio ekrane galima nubraižyti virtualų smuiką. Smuikai panašiai reaguoja į panašius svyravimus, bet geriausieji smuikai atrodo turi keletą charakteringų savųjų rezonansų, ties kuriais svyravimai pasidaro ypač stiprūs.

   Einantis arba bėgantis žmogus pasirenka tam tikrą, jam labiausiai priimtiną taktą. Smuikai irgi turi sau priimtiniausius svyravimus, tik jei žmogus juos teturi tris (ėjimui, risnojimui ir bėgimui), tai smuiko korpusas - net 200 savųjų rezonansų. Smuikininkui braukiant stryku per stygą, jos svyravimai susiderina su kuriais nors korpuso savaisiais rezonansais, vienose korpuso dėžutės vietose oras sustoja, o kitose ima judėti ypač stipriai. Tai labai sustiprina stygos skleidžiamą garsą.

   Dabar yra tikimasi, kad pavyks kokio nors puikaus smuiko rezonansines kreives įrašyti kompiuteryje. Po to kompiuteris galėtų suskaičiuoti, kokį reiktų pagaminti smuiką, kad jis skambėtų lygiai taip pat, kaip Stradivarijus. Faktiškai tuomet būtų galima pradėti masinę Stradivarijaus smuikų gamybą.

   Smuiko virtuozams greitai teks pradėti galvoti kuo pakeisti Stradivarijaus smuikus - mediena, iš kurios jie yra pagaminti nėra amžina. Specialistai mano, kad vėliausiai po 50 metų daugelis jų sutrūnys tiek, kad nebetiks grojimui. Bet gal iki to laiko kompiuterio pagalba pagamintais "stradivarijais" gros net ir muzikos mokyklų pirmokai.