Debora ir Johnas Darnellai atvyko į Egiptą ne tam, kad ieškotų pačios seniausios pasaulyje abėcėlės. Abu jauni Yalo universiteto (JAV) egiptologai ieškojo į vakarus nuo Nilo nusidriekusioje dykumoje senovinių kelių. Ir jie pasiekė savąjį tikslą: surastos 4000 metų senumo asilų išmatos liudija apie tai, kiek daug dabar Viduriniosios karalystės epocha vadinamu laikmečiu keliavo karavanų tarp Tėbų ir Abyso miestų.

   Bet pasaulis susidomėjo sunkiai prieinama Wadi el-Hol (arabiškai tai apytikriai reiškia "Siaubo slėnį") ne dėl asilų mėšlo. Visų akys nukrypo į keletą grafiti, kuriuos keliaujantieji paliko ant šiame slėnyje rastų uolų.

   Dauguma užrašų buvo padaryti naudojant hieroglifus, todėl patyrę egiptologai Darellai juos nesunkiai perskaitė. Bet dviejų įrašų jie nesuprato, todėl juos nufotografavo ir parsivežė nuotraukas į Yalo universitetą. Čia jie parodė radinį savo kolegai Frederikui Dobbs-Alsoppui, geram semitų kalbų žinovui. Šis patvirtino abiejų mokslininkų įtarimus. Užrašas maždaug prieš 3900 metų buvo padarytas naudojant alfabetą, labiausia tikėtina tai, kad rašė ne egiptiečiai, o semitai. Kitaip tariant, Wadi el-Hol akmenys yra papuošti pirmosiomis pasaulyje raidėmis.

   Geriau pagalvojus, abėcėlė yra vienas iš pačių didžiausių žmonijos išradimų. Reikėjo įsiklausyti į kalbos garsus ir sudėstyti juos į vientisą sistemą. Abėcėlės sukūrėjai turėjo matyti, kaip sunku išmokti rašyti hieroglifais arba Mezopotamijoje naudotu dantiraščiu. Šiais ženklais yra užrašoma vadinamoji piktograma - ženklas, reiškiantis žodį arba reiškinį.

   Visai kalbai prireikdavo tūkstančių ženklų, taigi rašto mokymasis užtrukdavo daug metų. Vėliau atsiradęs vadinamasis hieratinis raštas buvo kiek paprastesnis, greta hieroglifų čia buvo pasitelkti skiemenis vaizduojantys ženklai. Bet ir šiame rašte ženklai buvo skaičiuojami šimtais. Piktogramomis ar skiemenų raštu naudotis mokėjo nedidelis uždaras žinovų ratas. Kai raidžių tėra 25-30, per kelis mėnesius sugeba išmokti rašyti beveik kiekvienas vaikas.

   Yra keletas priežasčių dėl ko abu Darnellai ir Dobbs-Alsoppas mano, jog abėcėlę išrado semitai, kurie Egipte buvo imigrantai: kareiviai, pirkliai, kasyklų darbininkai ar laišanešiai. Egiptiečiams nelabai reikėjo ką nors naujo išradinėti - jie juk turėjo savo hieroglifus, kuriais jau buvo naudojamasi keletą šimtmečių. Tuo tarpu semitai rašto kalbos neturėjo. Yra žinoma, kad tose apylinkėse būta daug semitų. Tą, pavyzdžiui, paliudija kitas Wadi el-Hol užrašas, parašytas hieroglifais ir kalbantis apie žmogų, kuris save vadino "Bebi -aziatų generolu". Tas Bebi yra minimas ir iš to laikotarpio likusiuose papirusuose. "Aziatais" tais laikais tikriausiai buvo vadinami asmenys, atvykę iš Rytų, iš semitų gyvenamų sričių.

   Bet pats geriausias teorijos įrodymas yra tai, kad Wadi el_hol abėcėlė labai primena iki tol seniausiu laikytą alfabetą, vadinamą protosinajinį raštą. Tą alfabetą 1900 m. anglas Flinders Petrie atrado Sinajaus dykumoje. Jis tyrė seną turquoise kasyklą ir rado daug aprašinėtų sienų. Raštas labai priminė hieroglifus, bet pats atradėjas jo nesugebėjo iššifruoti. Tą po dešimties metų padarė jo tautietis Alanas Gardineris.

   Būtent Gardineris pasiūlė genialią idėją - akrofoninį principą. Šis principas sako, kad žodyje yra pasirenkamas pirmasis garsas. Pavyzdžiui, jautis semitų kalboje buvo vadinamas "alef". Todėl supaprastintas jaučio galvos piešinys ėmė vaizduoti garsą "A". "B" atsirado iš "beit", kas reiškė namą. Šiandien mūsų naudojama raidė matyt kilo iš stilizuoto namo piešinio. Panašiai iš žodžio "mem" (vanduo) atsirado raidė "M", o iš žodžio "nahas" (gyvatė ) - raidė "N".

   Kuomet Alanas Gardineris perprato šį principą, jis iškart galėjo perskaityti didelę užrašų kasyklos sienose dalį. Paaiškėjo, jog daugiausia ten buvo maldų deivei Hathor - "turq valdovei". Metų metais mokslininkai ginčijosi dėl to, kas įrėžė sienoje tas maldas: kasyklų darbininkai, iš Kanaano žemės pabėgę izraelitai ar dar kas nors. Bet kuriuo atveju tai buvo semitų kalba šnekėję žmonės, turėję kontaktų su egiptiečiais ir jų hieroglifais.

   Sinajuje rasti įrašai buvo datuojami 1500 m. pr.Kr. Dabar Frederikas Dobbs-Alsoppas mano, kad Siaubo slėnio radiniai verčia pakeisti šią datą. Abu radiniai yra taip panašūs, kad turėtų būti to paties amžiaus, o Siaubo slėnio radinys yra gana patikimai datuojamas apie 1800-1900 m. pr. Kr.

   Dabar yra manoma, kad iš Egipto ir Sinajaus abėcėlė paplito į šiaurę, į kraštą, vadinamą Kanaano žeme. Apie 1200 m. pr. Kr. ją pradėjo naudoti semitų tauta, vadinama finikiečiais. Pastarieji, matyt, perdavė abėcėlę graikams. Būtent graikai papildė raštą balsėmis. Pradžioje abėcėlę sudarė vien priebalsius žyminčios raidės; balses, taip kaip dabartiniame arabų ar hebrajų rašte, reikėjo numanyti. Kadangi finikiečių ir graikų kalbos gerokai skyrėsi, kai kuriems ženklams buvo suteiktos kitos reikšmės. Pradžioje ištiesusį rankas žmogų vaizdavęs ženklas atitiko garsą H, o graikų kalboje jis virto E.

   Dar po dviejų šimtų metų alfabetas iš Graikijos nukeliavo pas etruskus ir romėnus. Čia ir buvo sukurta lotyniška abėcėlė, beveik tokia pat, kokią mes naudojame iki šiol. Nuo to meto su abėcėle, kuria yra parašytas ir šis straipsnis, beveik nieko svarbesnio nebeįvyko.